„Motinystė – tikrai ne karjeros pabaiga. Po pertraukos grįžtame ir stipresnės sportininkės, ir stiprios mamos“, – sako Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Abu olimpinius medalius penkiakovininkė iškovojo augindama dukrytę Adrianą. Sportininkėms mamoms jų vaikai – pačios prasmingiausios gyvenimo pergalės. Dėl jų, nesudvejoja nė viena, stabtelėti verta ir net būtina. Tam, kad sportinį kelią tęstų kitokios – dar tvirtesnės.

Tokijo olimpinėse žaidynėse su Simona Krupeckaite penktą vietą iškovojusi treko dviratininkė Miglė Marozaitė Velykų išvakarėse tapo išsvajoto Luko mama.

„Su vyru labai norėjome vaikelio ir mūsų noras išsipildė. Sustoti, padaryti karjeros pauzę visiškai nebaugu, nes apie vaikus svajojau seniai. Jau laukiu, kol visiškai atsigausiu ir vėl grįšiu į sportą“, – sako laiminga 26-erių dviratininkė. Gimdymas buvo ilgas ir nelengvas, tad be Luko tėčio – kito Lietuvos dviračių rinktinės nario Vasilijaus Lendelio – pagalbos ir rūpesčio būtų buvę dar sunkiau. Kelerius metus draugavusi trekininkų pora prieš gerą mėnesį susituokė, o šeimą dar labiau sutvirtino pirmagimis.

„Esame labai laimingi, turėdami savo Luką. Tai neįkainojama“, – švyti pirmąsyk pati būdama mama Motinos dieną minėsianti Miglė.

Tapusi mama pasijuto stipresnė

Garsiausia ir tituluočiausia Lietuvos penkiakovininkė, 2012-ųjų Londono olimpinė čempionė, pernai Tokijo žaidynėse pelniusi vienintelį Lietuvos medalį – sidabrą, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė šįmet pirmą gegužės sekmadienį sulauks širdžiai mieliausių dovanų – dvyliktus metus skaičiuojanti Adrianą mamai įteiks savo rankomis kurtą darbelį ir lauko gėlių puokštę. Taip be didelių iškilmių, nuoširdžiu dukros pasveikinimu Motinos diena šeimoje minima kasmet.

Lauros ir jos vyro, vieno žymiausių Lietuvos penkiakovininkų Andrejaus Zadneprovskio dukra gimė 2010-aisiais, kai iki Londono žaidynių buvo likę dveji metai, tad grįžti į sportą penkiakovininkė turėjo greitai – laukė stovyklos, varžybos, olimpinė atranka. Tąsyk ji pajuto sunkiąją motinystės ir profesionalaus sporto derinimo pusę – turėjo palikti kūdikį seneliams, kurie iki šiol padeda auginti Adrianą.

„Gimęs vaikas prideda motyvacijos. Sportininkė dažnai stengiasi pirmiausia pati sau parodyti, kad dar yra stipri, gali būti dar stipresnė nei iki tol. Be to, jau yra ir dėl ko stengti, kam medalį parvežti. Tai prideda noro kovoti, jėgų, lengviau sau atsakai, kodėl anksti rytą keliesi, eini, treniruojiesi. Parvežti medalį ne tik savo šaliai, bet ir mylimiausiam žmogui – dalelei savęs, savo vaikui, – yra dvigubas džiaugsmas“, – pripažįsta 38-erių sportininkė.

Londone iškovotą olimpinį auksą ji skyrė būtent dukrytei, tačiau Adriana buvo per maža, kad tą suprastų ir įvertintų. Užtat prieš pernai surengtas Tokijo žaidynes pati mamos paprašė parvežti medalį, o Adrianai duotas pažadas buvo vienas Laurą į sidabrinį finišą stūmusių argumentų.

Karjeros pauzė, kurią padarė dėl motinystės, – pati prasmingiausia. „Labai daug metų intensyviai dirbame, galiausiai be poilsio pasijuntame išsunkti. Pertrauka, atokvėpis yra būtinas. Kas kitas, jei ne nėštumas ar rimtesnė trauma galėtų sportininkę priversti atsikvėpti nuo kasdienio darbo“, – klausia Laura.

Pradėjusi lauktis penkiakovininkė sportavo savęs nealindama – dėl geros savijautos. Pagimdžiusi iš pradžių sunerimo, kad nebebus tokia pat stipri, bet ši baimė pasirodė esanti be pagrindo. Organizmas puikiai prisiminė, ką daryti, o nuo sporto pailsėjusi galva pažadino dar didesnį užsidegimą, norą nugalėti. „Sugrįžti, pasiekti formą buvo sunku pirmiausia psichologiškai. Kaip pripažinti sau, kad pirmus tris mėnesius nebegali taip greitai bėgti, plaukti, kaip tą darei anksčiau? Reikia nuolatos šnekėtis su savimi ir raminti, kad štai tas pensininkas šiandien bėga greičiau nei tu, bet taip kol kas turi būti. Jei viską darai protingai, neperlenki lazdos, po kažkiek laiko ateina proveržis, dviguba jėga, superkompensacija“, – pasakoja sportininkė apie tai, ką pati patyrė.

Vėliau viskas stojo į vėžes. Tiesiog smarkiai sumažėjo laiko sau, atsirado didelė atsakomybė už auginamą žmogų, vienu prioritetų tapo Adrianos auklėjimo reikalai, kruopštus šeimos gyvenimo planavimas. Žinomi sportininkai nespaudžia dukros rinktis jų, profesionalų, kelio, bet nori, kad ši sportuotų.

„Mūsų vaikas – ne iš tų, kurie taip degtų noru treniruotis, jog reikėtų stabdyti. Greičiau reikia šiek tiek priversti, motyvuoti tą daryti. Vaikai šiais laikais turi tiek pagundų – kompiuteriai, telefonai, kitos veiklos, tad išgirstame ir „nenoriu“. Tai visiškai normalu. Pamenu save – vaikystėje sportavau, o paskui atėjo momentas, kai mečiau, bet grįžti įkalbėjo trenerė. Paauglystė nėra paprastas laikas, tuo metu reikia patarti, padėti, nukreipti“, – sako Laura.

Jaunas sportininkes ji drąsina ryžtis gimdyti: „Juk ta pertrauka laikina, o vaikas gyvenimą pakeičia visam laikui. Tapusi mama aš esu stipresnė. O kaip gera po varžybų sugrįžti ne į tuščius namus, prisiglausti prie besijuokiančio vaiko!“

Paragauti tikro gyvenimo

2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos laimėtoja, pasaulio ir dusyk Europos čempionė irkluotoja Donata Karalienė (tuomet Vištartaitė) apie karjeros pabaigą buvo paskelbusi dar 2017-aisiaisi. Nuo tada iki Tokijo žaidynių, kur ji, sugrįžusi į sportą, porinių dviviečių finale su Milda Valčiukaite liko ketvirtos, nutiko daug: Donata ištekėjo už buvusio irkluotojo Jono Karaliaus, 2018-ųjų rudenį susilaukė dvynukų Dovydo ir Pauliaus, vėl pradėjo irkluoti.

„Apie karjeros pabaigą paskelbiau dėl įvairių situacijų samplaikos, nuovargio nuo sportinės rutinos. Norėjau pažvelgti į viską kitomis akimis, paragauti kitokio gyvenimo. Tas laikotarpis buvo skirtas daug ką įvertinti, suprasti. Dauguma sportininkų profesionalo gyvenimą pradeda nuo paauglystės, kiti – nuo vaikystės. Metai bėga, galiausiai save pagauni bemąstantį, kad galbūt kažką praleidai, kiti – normalūs – žmonės kuria šeimas, namus, dirba darbus. Atrodydavo, kad aš, kaip asmenybė, nesukuriu kažko vertingo, o kiti štai eina į biurą, kažką gamina, kuria. O aš ką? Ta pauzė padėjo viską sustatyti į vėžes, save įvertinti iš naujo, įsigilinti, ko noriu, ką sugebu, kas mane džiugina“, – pasakoja 32-ejų irkluotoja.

Gimus berniukams atrodė, jog planų grįžti į sportą neliko – norėjosi viską atiduoti sūnums. „Pirmais metais visos mintys ir svajonės būna vien apie vaikučius. Jiems norėjosi skirti visą dėmesį, meilę, laiką. Bet atėjo toks momentas, kai pajutau, kad berniukams jau laikas į darželį, o man – atsigręžti į save. Taip viskas susiklostė, kad mintys ėmė suktis apie sportą. Juk kada žmogus jaučiasi laimingas? Kai daro tai, kas jam patinka, ką sugeba geriausiai. Vidiniai atsakymai mane nuvesdavo į irklavimą. Mintys sugrįžti pirmiausia buvo nedrąsios, save gal labiau įsivaizdavau trenerės pozicijoje, bet surizikavau sėsti į valtį pati. Treniruoti visada spėsiu. Kūnas dar ganėtinai jaunas, pajėgus, tad reikia padaryti tai, dėl ko nereikėtų gailėtis“, – įsitikinusi Donata.

Artėjant Tokijo žaidynėms ji patyrė, kaip sunku išvykstant į stovyklas ar varžybas palikti mažylius tegul ir patiems artimiausiems – jų tėčiui ir anytai, buvusiai irkluotojai Rimai Karalienei.

 „Tik jos dėka mes su vyru šį sunkų laiką ištvėrėme, nes su dviem mažais berniukais veiklos – per akis“, – patikina dvynukų mama.

Donata suprato, kad kelio atgal neturi, nors ištverti ikiolimpinių metų maratoną su nesibaigiančiomis išvykomis buvo labai sudėtinga. „Su kiekvienu sezonu vaikučiai auga, savarankiškėja, buitis tampa vis lengvesnė. Pagaliau tą patį išsiskyrimą jie jau kitaip supranta. Užtat šįmet atidaviau duoklę šeimai – irkluotojai porą mėnesių pavasarį sportavo Italijoje, o aš paaukojau stovyklas ir likau Lietuvoje. Iki balandžio vidurio irklavau Neryje, senojoje „Žalgirio“ bazėje – prisiminiau, kas yra upė, jos srovė. Manau, visai neblogai ir čia padirbėjau. Šis poolimpinis sezonas truputį ramesnis, norisi atsibūti su vaikais, – pasakoja irkluotoja, šią Motinos dieną, kaip ir ankstesnes, iš savo vyrų sulauksianti gėlių ir mielų dovanų. – Man tokią dieną ašaros kaupiasi – tai labai jautru. Buvimas mama pakeičia pasaulėžiūrą. O sporte gimus vaikams jaučiuosi stipresnė ta prasme, kad kovoju ne vien už save, visada pagalvoju ir apie vaikučius, šeimą. Mamos tikrai iškenčia daug. Ypač – pirmaisiais metais, kai išvargina nemigos ir visokie rūpestėliai. Užtat tampame stipresnės, tokios karžygės. Kol nesukuri šeimos, netampi mama, tarsi neparagauji to tikro gyvenimo.“

Nė už ką nieko nekeistų

Geriausia 2021 metų Lietuvos dviratininkė, olimpietė, praėjusių metų Europos čempionato prizininkė Rasa Leleivytė su savo vyru – treneriu ir osteopatu Paolu Baldi augina energingą linksmą Albertą, kuriam rudenį sukaks devyneri. „Šeimos sukūrimas ir pirmo vaiko atėjimas tarsi užpildė tai, ko man trūko. Dabar norisi kuo geriau vaiką išauginti, suteikti jam tiek meilės, kiek tik galima. Žinoma, derinti motinystę ir sportą labai sudėtinga, bet su kitų pagalba – įmanoma. Mums visąlaik padėjo mama, močiutės, vyro sesuo. Kad ir kaip sunku kažkada buvo, nė už ką nieko nekeisčiau“, – tvirtai sako 33-ejų sportininkė, įsikūrusi Italijoje, Montekatini Termės mieste.

Žinia apie nėštumą iš pradžių sukėlė šoką, bet su ja apsipratusi dviratininkė nusprendė: bus kaip bus, reikia judėti į priekį, nors ir baugino nežinia dėl ateities, karjeros. Pirmi trys mėnesiai po gimdymo pradėjus vėl sportuoti buvo košmariški: „Galvojau, numirsiu, nes kūdikis nemiegojo naktimis, dienomis bandydavau ir jį prižiūrėti, ir treniruotis, jausdavausi amžinai pavargusi. Pamenu, kai Albertui sukako trys mėnesiai, rengėme krikštynas, ta proga dviem savaitėms atvažiavo mano mama. Tas laikas buvo geriausios atostogos, kokias esu turėjusi. Pamaitinu vaiką, mama su juo išvažiuoja į parką, o aš krentu miegoti.“

Kai Albertui buvo pusantrų, Rasa išvyko į daugiadienes lenktynes „Giro d‘Italia“ ir paliko berniuką močiutei ir Paolo sesei. Tos dešimt dienų lekiant iš miesto į miestą buvo intensyvios, bet jai slinko labai lėtai.

„Jaučiausi kalta, kad vaiką palikau, kita vertus, negalėjau kitaip. Tas viduje kilęs sąmyšis man buvo sunkiausias“, – prisimena.

Kol tęsėsi lenktynės, Rasa nuolatos skambino namo ir krūpčiojo nuo kiekvieno skambučio: o jeigu kas nors nutiko? Nerimo pridėjo ir tai, kad iki tol maitinusi kūdikį jį pirmąsyk paliko su pieno mišinukais. Tačiau dėl valgio jokių rūpesčių nekilo – mamai grįžus sūnus elgėsi taip, lyg tos pauzės nė nebūtų buvę. „Maniau, per dešimt dienų mane pamirš, bet nei jis pamiršo, nei pienas dingo. Maitinau dar penkis mėnesius“, – pasakoja dviratininkė.

Rasa sako, kad gimus vaikui pirmiausia pasikeičia mąstymas: „Anksčiau iš nieko sugebėdavau daryti problemas, o tapus mama jos atrodė juokingos. Šia prasme motinystė subrandina, nebegaišti laiko be reikalo, susikoncentruoji, viską darai atsakingiau.“

Albertas, kuris vos gimęs atrodė tėčio kopija, tik šviesesnis, laikui bėgant tampa vis labiau panašus į mamą. Ir taip pat kaip ji yra užsispyręs. Fiziškai tvirtą sūnų tėvai buvo užrašę į lengvąją atletiką, dabar užsidegė karatė. Nors, Rasos akimis, jis turi dviratininko duomenis, šiuo sportu visiškai nesidomi.

„Jam smagiausia prie jūros – nuvežk ten, nesvarbu, šalta ar šilta, galėtų kiaurą dieną žvejoti. Mėgsta grybauti – ir žiemą miške bando grybų ieškoti. Labai valgus – nuo trejų metų sukirsdavo visą suaugusiųjų picą. Kartais tenka užremti šaldytuvo duris ir argumentuoti, kad bus bloga“, – juokiasi dviratininkė.

Žvejybai ir grybams jis renkasi tėčio kompaniją, bet laimikį neša mamai. Ir namie vis dar nori prie jos pasiglaustyti, prašo prigulti šalia, pamasažuoti pėdas. Šie artumo ir švelnumo momentai Rasai ypač glosto širdį.

„Kalbant sporto terminais, motinystė – didžiausias trofėjus, kokį gali gauti. Tai stebuklas, kurį tau duoda Dievas. Auginti vaiką sunku, reikia kantrybės, laiko, bet paskui viskas atsiperka. Pakanka šypsenos, apkabinimo. Tėvų meilės gaunantys, ją jaučiantys vaikai būna labiau užtikrinti savimi, tvirtesni, ramesni. Sunkoka jiems perduoti vertybes, nes kai augome mes, nebuvo visko tiek, kiek jie turi dabar. Bet po truputį, kantriai, su meile viskas pavyksta“, – šypsosi Rasa. Kartais jai sunkiau sekasi prakalbinti sūnų lietuviškai, bet tereikia atkeliauti močiutei – ir anūko žodynas atsinaujina.

Kadangi Motinos diena švenčiama ir Italijoje, dviratininkė ta proga kasmet sulaukia sūnaus rankdarbių, o pati skuba sveikinti savo mamos ir anytos.

Nustemba, kad ir ją sveikina

Olimpietė, vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė ir olimpietis, baidarininkas, pasaulio čempionato prizininkas Ričardas Nekriošius dukrytės Gabijos susilaukė 2019-ųjų rudenį. Šį įvykį jie planavo ir labai laukė.

„Visą laiką norėjau šeimos, vaikų, bet vis atidėliojau dėl čempionatų, kol galiausiai nusprendžiau: ką čia beatidėliosi? Kartais pagalvoju, kas būtų, jei būčiau nusprendusi ruoštis Tokijo žaidynėms – jas nukėlė, normatyvus padidino, gal net nebūčiau patekusi, o ir dukrytės neturėčiau. Labai džiaugiuosi, kad taip nusprendėme“, – prisipažįsta 34-erių lengvaatletė.

Beveik visą nėštumą ji bėgiojo, net dalyvavo varžybose, paskui vaikščiojo, sporto klube pamindavo dviratį. Nieko aktyviai nebeveikė tik paskutinę savaitę, o sportuoti pradėjo, kai Gabijai nebuvo nė mėnesio.

„Tiesą sakant, maniau, bus lengviau, nes nebėgiojau tik keturias savaites. Žinoma, pirmą kartą po gimdymo išbėgau pasirinkusi ne kilometro ar dviejų trasą, o penkių. Tris ar keturis mėnesius bėgioti buvo labai sunku, bet po to ėmė gerėti ir savijauta, ir rezultatai“, – pasakoja bėgikė.

Tik pradėjusi lauktis Vaida nėrė į dar vieną veiklą – ėmė dirbti eksporto vadybininke aukštųjų technologijų įmonėje, kuri lazerinėmis sistemomis testuoja optinius elementus: „Esu tarpininkė tarp matuotojų ir klientų. Darbu labai džiaugiuosi, nors tik pradėjus streso buvo. Visko išmokau, man tai patinka, o direktorius supranta, kad sportuoju ir dar sportuosiu, todėl sudaro sąlygas viską suderinti.“

Nuo rugsėjo ji studijuoja fotografiją – tai dar viena svajonė. Tam, kad viską suspėtų, tenka suktis kaip bitei, nes aktyvi, namiškiams vadovauti mėgstanti ir mokanti Gabija nelanko darželio. Mergytės tėtis sportuoja rytais, mama – pietų pertraukos metu ir vakarais. Kai Ričardas išvyksta į stovyklas ar varžybas, Vaidai padeda tėvai.

 „Neturiu nė minutės atsipūsti, skirti daugiau laiko tempimo pratimams ar bendram fiziniam pasirengimui, nueiti į salę. Bet rezultatai kol kas stebina. Gal posakis, jog mamos viską gali, yra teisingas? Kažkaip atsiranda daugiau jėgų. Pamenu pirmas varžybas po gimdymo – bėgau dešimt kilometrų ir stebėjausi, kaip gerai sekasi. Visas pirmas sezonas po gimdymo buvo puikus. Buvau pasiilgusi bėgimo. Lietuvos čempionate pagerinau asmeninį dešimties kilometrų rekordą, kitą dieną labai gerai įveikiau ir penkis kilometrus, pasiekiau pusės maratono asmeninį rekordą, – tapau trijų distancijų šalies čempione. Šiose rungtyse 2020-aisiais jaučiausi stipri, tvirta. Rudenį nubėgau maratoną, pernai – dar vieną, šįmet – taip pat. Po gimdymo maratono asmeninio rekordo dar nepavyko pagerinti, bet kasmet rezultatai vis geresni. Tas džiugina. Man atrodo, kūnas turi daugiau jėgų, o motyvacija – kitokia.

Anksčiau sporto atžvilgiu būdavau fanatiška. Žinoma, ir dabar rezultatai svarbu, aš jų noriu geresnių, treniruojuosi palyginti daug, bet nebeliko vidinio draskymosi dėl sekundžių. Man patinka, aš tikiu, kad galiu geriau, bet nebėra to veržimosi „per negaliu“ kažko pasiekti. Norisi daugiau laiko skirti vaikui, visur atrasti balansą. Sportas – laikinas dalykas, kol yra galimybių kažko siekti, norisi jas išnaudoti, bet žinau, kad visko pagrindas ir didžiausias prioritetas – šeima“, – pripažįsta bėgikė, kurios planuose dar daug įvairių čempionatų, o svajonėse – ir 2024-ųjų Paryžiaus žaidynės.

O kol kas įtemptą jos kasdienybę praskaidrins ateinanti Motinos diena: „Tą dieną, kaip įpratusi, skubu sveikinti savo mamą, ir vis nustembu, kad jau turiu, kas sveikina mane, kad mūsų Gabija jau tokia didelė.“

Nė sekundės nesigailėjo

Lengvaatletė, trišuolininkė Dovilė Kilty su savo vyru, britų olimpiečiu sprinteriu Richardu Kilty į treniruočių stovyklą Jungtinėse Valstijose, Floridoje, šį pavasarį išsivežė sūnelį – penkerių su puse Richardą jaunesnįjį. Kelionė šeimai – simboliška, nes lygiai prieš penkerius metus čia pat jie liejo prakaitą dviese, kūdikį palikę Anglijoje iš Lietuvos specialiai atvykusiems Dovilės tėveliams ir močiutei. Tada jaunoji mama skubėjo atgauti sportinę formą, o tėtis siekė gerinti rezultatus, bet po alinančių treniruočių abu vis pasikalbėdavo: kaip būtų gera kada nors į šį nuostabios gamtos kraštą atsivežti sūnų, parodyti jam gražiausius paplūdimius, žaidimų kambarius. Dabar svajonė išsipildė su kaupu. Kol tėvai treniravosi, mažąjį Richardą prižiūrėdavo dėdė, tėčio brolis, o visas laisvas laikas buvo šeimos.

„Mamyte tapau jauna – vos 23-ejų, iš pradžių kažkiek vėjai buvo galvoje, – tą dabar jau 28-erių sportininkė sako mintyse turėdama pirmiausia požiūrį į save, savo kūną ir sveikatą, nes po cezario pjūvio operacijos neprabėgus nė trims savaitėms ji sporto salėje jau kilnojo svorius. – Taip skubėdama sugrįžti elgiausi neatsakingai, bet, laimė, sveikatos nepasigadinau, jaunas organizmas viską atlaikė. Stengiausi stoti į vėžes dėl mūsų, šeimos, gerovės, juk sportas – mano darbas. Dabar, kai jaučiuosi subrendusi moteris, nė už ką to nedaryčiau. Jei Dievas man darsyk atsiųs vaikelį, tikrai nelėksiu į salę, ilgiau mėgausiuosi motinyste. Su laiku požiūris į gyvenimą ir šeimą apsivertė iš esmės – nėra ką lyginti, bet nei tada, nei dabar nebuvo nė sekundės, kai būčiau pagalvojusi: „Oi, praradau olimpines žaidynes, gal reikėjo palaukti, neskubėti gimdyti?“

Dėl nėštumo Dovilė turėjo praleisti 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynes, bet pagimdžiusi į profesionalų sportą atskriejo raketos greičiu, turėdama dvigubos ar net trigubos motyvacijos siekti pergalių. Gerą fizinę formą ji pasiekė prabėgus pusmečiui po gimdymo, o po aštuonių mėnesių jau išvyko į pasaulio čempionatą.

Richardo tėvai profesionaliai sportuoja, nes, kaip juokauja Dovilė, jų sūnelis nuo gimimo labai ramus ir daug miega – būdavo, kartais neprabunda ir visą treniruotę. Tačiau be artimųjų pagalbos bent jau mamai tęsti karjeros nebūtų pavykę.

„Labai padėjo mano mama, močiutė, tėtis. Ypač kai važiuodavome į stovyklas. Lygiai taip pat ir vyro šeima – jis turi daug brolių ir seserų, visi pasirengę pasirūpinti mūsų vaiku, kai tik to prireikia. Esame laimingi, kad nereikėjo samdyti svetimų – vaikas visada apgaubtas šeimos narių rūpesčiu“, – neatsidžiaugia lengvaatletė. Dabar, kai Richardas lanko mokyklą, šeimos gyvenimo ritmas tapo aiškesnis. Nuo 9 iki 15 val., kol sūnui pamokos, Dovilė treniruojasi, ilsisi, tvarkosi namuose šalia Niukaslo.

Mažasis Richardas, matydamas sportuojančius tėvus, ilgai nesuprato, kad kiti žmonės dirba kitus darbus – yra gydytojai, vairuotojai ar pardavėjai.

„Jam ilgai atrodė, kad treniravimasis yra vienintelis visų užsiėmimas“, – juokiasi Dovilė. Jiedu su vyru stengiasi neimti Richardo į savo pratybas, kad sportas neįkyrėtų, nenumuštų noro pačiam kada nors galbūt tuo užsiimti: „Esame matę nemažai sportininkų šeimų, kurios veždavosi vaikus į treniruotes, o paskui šie net į tą pusę žiūrėti nenorėdavo. Jei jau pasitaiko atsidurti stadione su sūnumi, jis vis nori su mumis lenktyniauti, mesti iššūkį – varžytis, kuris toliau nušoksime ar greičiau nubėgsime. Lanko imtynes, futbolą, – mėgsta varžytis, yra stiprus.“

Tapusi mama Dovilė jaučiasi kur kas stipresnė psichologiškai nei iki tol. Dabar tiesiog nebėra laiko ir erdvės jokioms pašalinėms mintims, viskas sukoncentruota į darbą ir šeimą, į mažojo Richardo poreikius.

„Tėtis jam viską leidžia, aš namie esu griežtoji, bet sūnus moka prisimeilinti ir iš manęs visko, ko nori, išprašyti. Toks suktas vaikas“, – šypsosi Dovilė.

Tokijo žaidynes praleidusi dėl traumos trišuolininkė tikisi, kad trečias kartas nemeluos – 2024-aisiais startuoti olimpiniame Paryžiuje niekas nesukliudys. O iki tol – daugybė treniruočių, varžybų, kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų. Pavyzdžiui, Motinos dienos proga, kurią Jungtinė Karalystė paminėjo anksčiau, sūnaus iš mokyklos parnešti rankdarbiai, saldžios ir nevalgomos vyro dovanos. Šios šventės Kilty vyrai nepamirš ir tada, kai Motinos diena bus minima Lietuvoje – Dovilei lemta ta pačia proga būti jų pasveikintai dukart per metus.