logo
days
hours
mins
secs
teksto – Jaunius Sarapas, nuotraukos – Aistė Ridikaitė
25
Feb
2020

#LTOK
Sportininkų gyvenimo gerove rūpinasi nuo mažų dienų: jie – irgi žmonės

2019 metų pabaigoje Lietuvoje apsilankė garbios viešnios iš Didžiosios Britanijos. Tradiciniuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) organizuojamuose kursuose moterys pristatė programą „Performance Lifestyle“, skirtą visokeriopai palaikyti profesionalius atletus: nuo psichologinių iššūkių iki antrosios karjeros paieškų. „Sportininkai niekuo nesiskiria. Jie – irgi žmonės“, – kalbėdama su LTOK.lt pabrėžė Joana Harrison.

Kartu su kolege Marcia Bailey ji geriausiems Lietuvos treneriams, sporto gydytojams ir vadybininkams, kineziterapeutams ir olimpinės rinktinės kandidatams pasakojo apie Anglų Sporto Instituto sukurtą programą, jos ypatumus ir darbe kylančius iššūkius, pasidalino surinkta statistika, trenerių ir sportininkų atsiliepimais bei atskleidė „Performance Lifestyle“ programos suteikiamą pridėtinę vertę tiek sportinės karjeros metu, tiek jai pasibaigus.

Pasibaigus prezentacijai LTOK.lt su britėmis plačiau padiskutavo apie didžiausias šių dienų sporto pasaulio problemas ir būdus jas išspręsti. Jūsų dėmesiui – visas pokalbis su viešniomis.

Agnė Vanagienė, Joana Harrison, Vaida Mačianskienė ir Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)
Agnė Vanagienė, Joana Harrison, Vaida Mačianskienė ir Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)

– Papasakokite apie savo organizaciją, jos veiklą ir kodėl jūs užsiimate būtent šia veikla?

Joana Harrison (J.H.): Kartu su Marcia dirbame Anglų Sporto Institute (English Institute of Sport – EIS). Šis institutas – tai paslaugų tiekėjai aukšto meistriškumo sportininkams: jis samdo daktarus, fizioterapeutus, dietologus, fizinio renginio trenerius, psichologus ir „Performance lifestyle“ darbuotojus – asmenis, kurie prisideda prie atletų pasiekimų aikštėse. „Performance lifestyle“ pagrindinis tikslas – palaikyti sportininkus už sporto arenų ribų: norime užtikrinti, kad karjerų metu jais būtų rūpinamasi, jie jaustųsi palaikomi ir galėtų tobulėti. Prisiimdami už juos atsakomybę mes siekiame užtikrinti, kad pasibaigus karjerai jų įsiliejimas į visuomenę būtų kuo paprastesnis ir jie galėtų savo gyvenimą gyventi būdami laimingi.

– Kur jūs esate organizacijų lygmenyje? Ar galima sakyti, kad esate tarpininkai tarp nacionalinių komitetų ir federacijų bei sportininkų?

J.H.: Jungtinėje Karalystėje sporto sistema yra itin sudėtingai, nes turime Angliją, Škotiją, Airiją, Velsą. Dėl šios priežasties struktūra atrodo taip: valstybinė agentūra „UK Sports“, kuri yra atsakinga už aukšto meistriškumo sportininkų rėmimą; kiekviena šalis turi atskirus sporto institutus; britų olimpinė asociacija ir britų paralimpinė asociacija. Tačiau į pastarųjų rankas sportininkai patenka tik įvykdę olimpinius normatyvus ir užsitikrinęs vietas olimpinėse žaidynėse.

– Tai jus galima būtų įvardinti kaip papildoma pagalba sportininkams iš šalies?

Marcia Bailey (M.B.): Mus dažnai vadina komanda už komandos – esame palaikymo komanda šalia tos komandos, kuri vyksta su sportininkais į olimpines žaidynes.

J.H.: Mūsų specialistai sporto aplinkoje dirba kasdien tiek su sportininkais, tiek ir su jų treneriais. Anksčiau dirbdavau su britų dviračių treko komanda Mančesteryje – kartu su manimi būdavo grupė įvairių sričių specialistų ir mes visi suteikdavome savo paslaugas šiai komandai. Bet mus visus buvo įdarbinęs EIS.

– Pakalbėkime apie tarp sportininkų vis labiau aktualesnę temą – antrąją karjerą. Kas inicijavo šio klausimo svarbą?

J.H.: Pačioje mūsų rėmimo programos pradžioje mes analizavome tarptautinius pavyzdžius ir ieškojome, kur geriausiai ta praktika veikia. Tuo metu geriausia praktika buvo Australijoje – devintojo dešimtmečio pabaigoje jie jau turėjo sukurtą programą palaikyti atletus būtent šioje sferoje. Todėl tokios organizacijos kaip „UK Sports“ ir EIS apie tokios programos reikalingumą suprato labai anksti – šios galimybės buvo pasiekiamos jau ir anksčiau. Tačiau atletams ir treneriams prireikia laiko, kad suprastų, jog tai yra taip pat svarbu.

M.B.: Anksčiau koncentracija Australijoje buvo tik ties antrąja karjera, pačioje sportinės karjeros pabaigoje. Tačiau šiais laikais svarbiausia aukšto meistriškumo sportininku rūpintis nuo pat jo karjeros pradžios, o ne tik pabaigoje, kai ateina laikas rinktis tolimesnį kelią.

– O kodėl viskas pasikeitė? Kodėl anksčiau apie antrą karjerą sportininkai pagalvodavo tik pasibaigus karjerai ir kodėl atsirado poreikis tuo rūpintis iš anksčiau?

M.B.: Manau, kad tai nulėmė supratimas, jog daugelis sportininkų po karjeros likdavo be savo identiteto ir kad tuo perėjimo laikotarpiu rūpintis pačioje karjeros pabaigoje neužtenka. Jeigu nori būti gydytojas ar teisininkas – negali tiesiog tiesiai iš sporto žengti į naują profesiją. Šis naujas požiūris – ne tik laiko išnaudojimas dėliojantis pamatus gyvenimui po karjeros, bet ir puikus išblaškymas karjeros metu. Tai padeda sportininkams persikrauti baterijas ir jaustis tvirčiau. Daugelis jų draugų gyvenimo metu tobulėja, žengia žingsnius aukštyn, o sportininkai kartais jaučiasi tarsi stovėdami vietoje. Papildoma veikla leidžia jiems ne tik demonstruoti aukščiausius rezultatus aukščiausiame lygyje, bet ir tuo pačiu nesijausti švaistantiems savo gyvenimą. Stebėdami atletus ir aplinkinius pavyzdžius supratome, kad būtent tokia parama yra reikalinga nuo pat sportininko karjeros pradžios.

Joana Harrison (Aistės Ridikaitės nuotr.)
Joana Harrison (Aistės Ridikaitės nuotr.)

– Kai žvelgiate plačiau į tiek į savo šalį, tiek ir į kitas – ar šią idėją reikia stumti, įtikinėti federacijas ir komitetus, kad sportininkams to reikia? Ar jaučiate pačių sportininkų susidomėjimą?

J.H.: Dažniausiai patys sportininkai tai supranta per vėlai. Ir kai baigę karjeras stengiasi susikurti sau naują gyvenimą, jie susiduria su sunkumais – esame matę ne vieną situaciją dėl psichologinių problemų. Bet tai nebūtinai susiję su neapsisprendimu, kokį darbą toliau dirbti. Kartais iškyla ir egzistenciniai klausimai, kai patys sportininkai nebežino, kas jie tokie yra. Pastebėjome atletų sunkumus ne rasti naujus darbus, o suprasti apskritai jų tikslą šiame gyvenime, kai sportinės karjeros pasibaigia. Ir tai nėra teisinga. Sportininkai savo komandoms ir šaliai atiduoda tiek daug, todėl mes jiems norime padėti gyventi visavertį gyvenimą ir jaustis laimingais bei sveikais. Bet tai – ne apie gyvenimą po sporto, o apie gyvenimą šalia sporto. Nereikia rinktis vieno iš dviejų – sportininkai turi sugebėti gyventi visavertį ir laimingą gyvenimą, kol sportuoja. Svarbiausia – balansas.

– Kai jūs kalbate, viskas atrodo tobula ir aiškiai suprantama, tačiau realybėje susiduriame su problema, kad sporto pasaulio žmonės, ypač vyresnės kartos, tą papildomą veiklą laiko kaip trukdį. Ką jūs pasakytumėte tokiems žmonėms ir ar galima pakeisti jų požiūrį?

M.B.: Manau, kad galima – per kitus atletus, iš lūpų į lūpas. Mums reikia, kad atletai daugiau apie tai kalbėtų: apie tokios pagalbos poreikį ir naudą. Bet ir treneriai, pamatę mūsų darbo specifiką, supranta, kad tai nėra trikdis – ne tik kad nesugadina rezultatų, bet dar juos ir pagerina. Juk laimingi atletai nori sportuoti. Bet viskam reikia laiko. Tai, ką jums pristatėme – neįvyko per naktį: tai pareikalavo daug sunkaus darbo, valios ir iššūkių.

J.H.: Bet tuo pačiu suprantame, kad ne visi atletai įsitrauks į mūsų veiklą ir norės užsiimti papildomomis veiklomis. Tačiau esame pasiekiami visiems norintiems. Su Marcia šioje sferoje dirbame jau 15 metų ir matome pokyčius, tobulėjimą, didesnį įsitraukimą. Nors ir lėtą. Didžiausią pokytį savo sistemoje pamatėme po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių 2016 metais. Žaidynių metu matėme stiprių antraščių nacionalinėje spaudoje apie nesirūpinimą atletais, jų jautimąsi kaip įmestais į karštą ugnį.

– Kas turi didžiausią įtaką šiems pokyčiams? Buvę atletai, dabartiniai atletai ar treneriai?

M.B.: Manau, kad visi šie įvardinti asmenys. Mums reikia ir karjeras baigusių, ir vis dar jas tęsiančių atletų – kad jie prabiltų, kalbėtų apie šias problemas.

J.H.: Mes kviečiame karjeras baigusius atletus atvykti pasikalbėti su jaunaisiais sportininkais, nes jie jų klausosi. Mes taip pat stengiamės įsitraukti į Jungtinės Karalystės trenerių edukacinę programą ir nušviesti juos, kad to, ką mes darome – nereikia bijoti, nes radus tinkamą balansą tai gali visiems padėti. Negana to, atsiranda vis daugiau akademinių tyrimų, kurie mūsų skleidžiamą žinią patvirtina. Visai neseniai buvo atliktas labai didelis tyrimas Australijoje su Nacionalinės regbio lygos žaidėjais – tie, kurie buvo įsitraukę į papildomas veiklas buvo pasirenkami dažniau, ilgiau išlaikydavo savo pozicijas komandose, dažniau tapdavo komandų kapitonais.

Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)
Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)

– Kai kalbame apie tą antrąją veiklą – ar tai būtinai turi būti profesija, o galbūt tiesiog gali būti hobis, kuris padeda išblaškyti rutiną?

M.B.: Mes dirbame ir su tokiais atletais, kurie savo karjerų metu kartais tiesiog nori veikti kažką, kas padėtų paspausti išjungimo nuo sporto mygtuką. Kiekvieno atleto norai ir poreikiai yra individualūs – jeigu sportininkas mėgsta tapyti ir jam tai patinka, mes skatiname tuo užsiimti. Jeigu kas nors nori mokytis buhalterio įgūdžių ir prašo mūsų pagalbos – mes jam padedame to siekti.

J.H.: Viena buvusi mūsų šalies tekvondo kovotoja taip pat dar grojo pianinu – vien tas kontrastas nuo kasdienių treniruočių, ji tiesiog mylėdavo šią papildomą veiklą. Nors ir dvi valandos per savaitę – jai tiek užtekdavo, kad praskraidintų sunkių treniruočių savaitę. Taip ji gaudavo papildomo pasimėgavimo gyvenimu, o ir į treniruotes keliaudavo su didesne energija ir geresniu nusiteikimu. Čia tas pats, jeigu žmogus dirbtų savo darbą ir daugiau nieko neveiktų – tik dirbtų ir būtų namie…

– Tas žmogus būtų labai nelaimingas…

J.H.: Būtent. Sportininkai niekuo nesiskiria. Jie – irgi žmonės.

M.B.: Mes kalbame ne tik apie karjeros, bet ir apie asmenybės tobulėjimą. Tai padeda sportininkams kaupti gyvenimiškų įgūdžių – pas mus atvyksta jaunų sportininkų, kurie dar net nėra pradėję gyventi savo tikrojo gyvenimo, todėl mes jiems padedame ugdyti gyvenimiškus sugebėjimus. Sukuriame jiems aplinką, kokioje jie nori būti.

J.H.: Yra nemažai atvejų, kai treneriai ateina pas mus ir sako: „Nežinau, kas mano sportininkui yra, bet jis atrodo išsunktas, labai nelaimingas, įdomu, kas jam nutiko?“ O mūsų atsakymas būna labai paprastas – „Paklauskime“ (juokiasi). Kartą atletas, persikėlęs į Mančesterį, pasakojo, kad čia nieko nepažįsta, išskyrus komandos draugus, būna tik velodrome arba bute ir jaučiasi nelaimingas. Tada aš nueinu pas trenerį ir sakau: „Ar tu supranti situaciją?“. Ir tada visi trise galime susėsti ir aptarti galimus sprendimo būdus, kad tam sportininkui padėtume susikurti gyvenimą Mančesteryje.

– Kalbate apie jaunus sportininkus. Jiems yra gana lengva, kai jie visą tai pradeda jau dabar, nuo pat pradžių. Bet tie atletai, kurie yra savo karjerų pike – koks būtų jūsų patarimas jiems, kad papildoma veikla padėtų galbūt netgi ir prailginti karjerą? Nes daugelis atsikandę sporto nori jį mesti, nors dar ir turi potencialo…

J.H.: Būtent apie tai ir vyksta pagrindiniai mūsų specialistų pokalbiai su sportininkais. Vien turėti galimybę jų paklausti „Kaip nori, kad tavo gyvenimas atrodytų po profesionalaus darbo?“ yra labai svarbu. Daugelis iš jų atsakys, kad nori geros mašinos, gražaus namo, kad nori gyventi čia, važiuoti atostogauti ten. Ir tada kyla klausimas – ką tu darysi, kad tavo gyvenimo stilius būtų būtent toks? Ką mes galime padaryti dabar, kad tai pavirstų realybe?

Joana Harrison ir Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)
Joana Harrison ir Marcia Bailey (Aistės Ridikaitės nuotr.)

– Mes kalbame apie fizine pagalbą – galimybė paskambinti, susitikti, pabendrauti, gauti palaikymą. O kaip yra su finansiniu palaikymu?

M.B.: Yra sportininkų kategorijos, pagal kurias jie gauna finansinę paramą. Taip pat turime asmeninio tobulėjimo fondą aukšto meistriškumo sportininkams – pavyzdžiui, jeigu atletas norėtų išmokti baristos įgūdžių, mes galime per metines premijas sumokėti už tuos kursus. Yra tokių kišenių. Taip pat yra federacijų, kurios mato vertę investuoti į savo atletus, todėl ir jie gali padėti dalinai paremti. Arba mes kreipiamės į tam tikras paramos organizacijas. Bet tikrai ne visi mūsų programos atletai gali gauti finansinę paramą.

– Jūs esate atskira organizacija. Bet jeigu žvelgtumėte į ateitį, kaip manote – ar visa ši programa turėtų būti atskira kiekvienoje šalyje ar galbūt galėtų būti vienas valdžios organas, kuris apjungtų visas šalis ir pagalbą suteiktų bet kuriam atletui visame pasaulyje?

J.H.: Aš manau, kad svarbiausia yra ne pačios programos ar sistemos sukūrimas, o tiesiog savo kasdienėje aplinkoje turėti žmogų, kuriam įdomu, kaip tau sekasi – ir net nebūtinai kalbant apie sportinius rezultatus. Kalbu apie klausimus, kaip tu apskritai jautiesi, kaip žvelgti į save, kaip ruošiesi savo ateičiai. Mano ideali idėja būtų, kad tie žmonės visada būtų šalia sportininkų, kad apie tai būtų nuolat kalbama.

M.B.: Mes tikrai negalėtume sakyti, kad visur tai turėtų atrodyti būtent taip, kaip vyksta pas mus. Jeigu Tarptautinis olimpinis komitetas ir Nacionaliniai olimpiniai komitetai ar valstybių vadovai norėtų savo šalyje tai daryti kažkaip kitaip – nesvarbu kaip, svarbiausia, kad tokios paslaugos sportininkams būtų suteiktos. Kaip industrija mes visuomet kalbėsimės vieni su kitais, palaikysime vieni kitus ir galime vieni iš kitų mokytis. Netgi manau, kad kiekvienoje šalyje tai natūraliai atrodys visai kitaip nei pas mus. Mūsų pergalė būtų – kad jie teiktų tokias paslaugas, kad ir kaip pavadintų.