Lietuvos tautinis olimpinis komitetas tradiciškai artėjant Kalėdoms į šventinę popietę pakvietė vyresnės kartos olimpiečius.
Pabūti visiems kartu, pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, prisiminti savo jaunystę, praleistą sporte, garsinant Lietuvą, palinkėti vienas kitam sėkmės ateinančiais metais – toks pagrindinis šio Kalėdinio renginio akcentas.
Lietuvos olimpiečių asociacijos generalinė sekretorė, Kalgario olimpinė slidinėjimo čempionė ir bronzos medalininkė Vida Vencienė, visus kvietusi į popietę, nerimavo, kad kolegų šįkart gali susirinkti nedaug. Tačiau nuogąstauta buvo veltui.
Artėjant popietės pradžiai salėje jau šurmuliavo daugiau nei 30 olimpiečių – tiek ankstesniais metais net nesusiburdavo.
Buvo tikras irkluotojų antplūdis: Kristina Poplavskaja, Birutė Šakickienė, Regina Baltutytė-Maleckienė, Mindaugas Griškonis, Saulius Ritteris, Einius Petkus, Zigmantas Gudauskas, Sigitas Kučinskas, Artūras Vieta, Egidijus Balčiūnas, Celestinas Jucys, treneris Algirdas Arelis.
Gausi ir lengvaatlečių šeima – Romas Ubartas, Adolfas Aleksiejūnas, Romualdas Bitė, Dalia Matusevičienė, Nelė Žilinskienė, Rita Ramanauskaitė, Regina Čistiakova, Dainius Virbickas.
Renginyje dalyvavo ir olimpinės čempionės plaukikė Lina Kačiušytė, krepšininkė Angelė Rupšienė, viena iš renginio organizatorių slidininkė V.Vencienė, olimpinių žaidynių prizininkai penkiakovininkai Stasys Šaparnis ir Edvinas Krungolcas.
Tiesa, olimpinę šeimą šiemet paliko anapilin iškeliavę nuolatiniai šio renginio dalyviai plaukikai Robertas Žulpa ir irkluotojas Antanas Bagdonavičius.
Popietėje pagausėjo LOA narių
Lietuvos sporto legendas, olimpinius čempionus bei prizininkus, olimpiečius pasveikino LTOK prezidentė, Sidnėjaus olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.
Ji džiaugėsi, kad atvyko tiek daug olimpiečių, kurie visi sveiki, linksmi, besišypsantys.
Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentas, Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas S.Ritteris dėkojo LTOK, kuris globoja ir vyresnės kartos olimpiečius, juos palaiko, kasmet pakviečia į Kalėdinę popietę.
LOA viceprezidentė, Miuncheno olimpietė Birutė Statkevičienė pasidžiaugė matydama linksmus savo kolegų veidus, tačiau kiek apgailestavo, kad jiems matytis vienąkart per metus yra per mažai.
„Bet šiemet mes dar turėjome puikią išvyką į Druskininkus, kur miesto muziejuje susitikome su vietos bendruomene.
Renginys buvo skirtas Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmečiui, viskas pavyko ir patiko.
Tokių renginių norėtųsi daugiau. Kur tik būsime kviečiami, ten mes dalyvausime, skleisime olimpines idėjas“, - kalbėjo B.Statkevičienė. Ji papasakojo ir apie Pasaulio olimpiečių asociacijos forumą, kuriame dalyvavo.
Lietuvos olimpiečių asociacijos šeima tą popietę pagausėjo dar vienu nariu: į ją buvo priimtas LTOK generalinis sekretorius, Rio de Žaneiro olimpinis čempionas irkluotojas Mindaugas Griškonis. LOA prezidentas, buvęs valties draugas S.Ritteris jam įteikė ženkliuką OLY ir pažymėjimą.
Šventinėje popietėje dalyvavę olimpiečiai buvo apdovanoti LTOK rėmėjų suvenyrais.
Medalininkės draugauja iki šiol
Kaip ir ankstesniais metais, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzinės prizininkės irkluotojos kaunietė B.Šakickienė ir vilnietė K.Poplavskaja bei jas kovoms rengęs kaunietis treneris Algirdas Arelis Kalėdinėje šventėje vėl buvo kartu.
„Mes iki šiol draugaujame. Tikriausiai nerasite tokios komandos, kuri tiek metų kartu sportuotų ir draugautų.
Mūsų draugystės galėtų bet kas pavydėti. Nors esame skirtingų charakterių, tą akcentuoja ir mūsų treneris A. Arelis, tačiau puikiai tinkame viena kitai.
Aš – tyli, rami, savyje viską užlaikau, o po to sprogstu, gi Birutė iš karto išlieja savo emocijas.
Abi kartu irklavome septynerius metus, į vieną valtį susėdome 1997-aisiais gegužės mėnesį ir nuo tada prasidėjo mūsų epopėja iki 2004-ųjų, kai Lenkijoje baigėsi mūsų irklavimo kelias.
Po Sidnėjaus žaidynių jau prabėgo 24 metai, bet mes ir dabar draugaujame, palaikome viena kitą.
Džiaugiamės, kad garbaus amžiaus sulaukęs mūsų treneris Algirdas Arelis ir šiandieną yra šmaikštus, puikiai prisimena įvairias smulkmenas, kai mokė mus darnių yrių, tobulino techniką“, – pasakoja K. Poplavskaja, kuri nenutolo nuo irklavimo, ją dažnai galima pamatyti stebinčią įvairias varžybas.
Tačiau į meistrų varžybas Kristina nesiveržia, sako, kad visas jėgas atidavė didžiajam sportui.
„Kiekvieną vasarą važinėju į sodybą Ignalinos rajone, ten yra kas veikti. Mano 20-metė dukra Kamilė – Dailės akademijos antrakursė, su ja lankomės muziejuose, įvairiose parodose.
Ji galėjo būti nebloga irkluotoja, turėjo gerus fizinius duomenis, tačiau nepanoro lieti prakaito.
Sakoma, jog negalima gyventi prisiminimais, tačiau visą laiką nepamirštu Sidnėjaus žaidynių.
Visada su dideliu malonumu prisimenu ir 1985-ųjų lapkričio 5 dieną, kuomet toje pačioje mokykloje besimokanti vieneriais metais vyresnė Alina Dzisevič atvedė mane į irklavimo treniruotes ir, vadovaujant pirmajam treneriui, Valerijui Ilatovskiui, atvažiavusiam iš Azerbaidžano, paėmiau irklą į rankas“, – prisimena K.Poplavskaja.
Dabar A. Dzisevič-Hofer, su kuria Kristina pirmaisiais metais kartu irklavo dvivietę ir pasiekė nemažai pergalių įvairiose moksleivių varžybose – Vilniaus universiteto ligoninės Santarų klinikos kineziterapeutė.
„Ji mane išleido į plačiuosius vandenis. Po to valties draugė 10 metų gyveno Šveicarijoje, o kai sugrįžo į Lietuvą – mes vėl kartu“, - sako Kristina.
S.Ritteris neslepia: „Kai Trakuose irkluodavo Birutė su Kristina, nuo jų neatitraukdavau akių. Puiki buvo įgula“.
Geri Edvino Krungolco metai
2008 metų Pekino olimpinis šiuolaikinės penkiakovės vicečempionas E.Krungolcas į renginį atėjo sugipsuotu kairės rankos riešu.
„Tai nutiko prieš kelias dienas. Žaisdamas su draugais futbolą nesėkmingai nugriuvau ir teko kreiptis pas gydytojus“, – apgailestauja legendinis sportininkas.
Šiuos metus jis įvardijo ypač sėkmingais: teisėjavo pasaulio čempionate Kinijoje ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kurios jam buvo trečiosios teisėjo karjeroje.
Teisėjavimas, pasak Edvino – tai tarsi įprasta darbo diena biure. Klaidų, žinoma, galima padaryti, bet į olimpines žaidynes kviečiami patikimiausi teisėjai.
Todėl olimpinis medalininkas džiaugiasi, kad kaip vienas patikimiausių teisėjų, į Paryžių buvo atrinktas ir jis.
Šiemet E. Krungolcas dalyvavo pirmajame Lietuvos fechtavimosi taurės etape ir užėmė 15-ą vietą. Antrojo etapo varžybose jis tikisi pasirodyti dar geriau.
Naujuosius metus su žmona Vesta ir 11-mete dukra Aine, besidominčia baletu, jis žada sutikti namie arba Palangoje.
„Džiaugiuosi, kad dukra lanko baletą. Tai – irgi sportas, per pratybas reikia išlieti daug prakaito“, - teigia dvejų olimpinių žaidynių dalyvis.
E. Krungolcas dar negali pasakyti, kokie jam, tarptautinės kategorijos teisėjui, bus 2025-ieji.
Mat pasikeitė Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) prezidentas, neaišku, kokia bus jo politika.
Kaip olimpinis vicečempionas vertina Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės pamainą?
„Kai pasikeitė formatas, atsirado kliūčių ruožas, reikia tam tikro laiko adaptuotis. Tik po metų, kitų bus galima daryti kažkokias įžvalgas. Tačiau talentingo jaunimo turime. Šiuolaikinė penkiakovė – sporto šaka, kurioje netikėtai gali iššauti vienas kitas sportininkas.
Labai norėčiau, kad kuo greičiau, gal netgi Los Andželo olimpinėse žaidynėse, pamatytume startuosiančius ir mūsų vyrus penkiakovininkus“, – sako legendinis sportininkas.
„Reikia džiaugtis tuo, ką turiu“
Monrealio ir Maskvos olimpinė krepšinio čempionė Angelė Rupšienė, paklausta, kaip dabar gyvena, atsakė nedvejodama: „Gerai, reikia džiaugtis tuo, ką turiu“.
Dar ir šiandieną ji negali užmiršti praėjusiais metais parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusio Lietuvos sporto apdovanojimų vakaro, kai jai buvo įteiktas prizas „Už viso gyvenimo nuopelnus“.
„Žadą praradau, širdis ėmė daužytis krūtinėje, kai einant atsiimti apdovanojimo, pamačiau, kaip atsistojo Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda.
iš anksto nieko nežinojau, kad manęs lauks tokia didžiulė staigmena“, - ta įspūdinga akimirka dar ir šiandien gyvena 72-ejų A. Rupšienė.
Šiuos metus ji įvardijo įdomiais: „Didelių bėdų ir ligų nebuvo, tik labai bijau karo, gaila Ukrainos.
Skaudžiai išgyvenu netektis: atsisveikinome su Maskvos olimpiniais čempionais Remigijumi Valiuliu ir Robertu Žulpa, su kuriais dalyvavau olimpiadoje.
Šiemet netekome ir Antano Bagdonavičiaus. Pagalvojau, kad mūsų vyrai krenta kaip lapai, o moterys kažkaip laikosi.
Vyrams norėtųsi palinkėti, kad jie būtų tvirtesni, stipresni“.
Dukart olimpinė čempionė labai džiaugiasi sportininkų renta, be kurios jai būtų sunku gyventi.
Vasaras ji mėgsta praleisti savo sode už Rudaminos, kuri augina pomidorus, agurkus, svogūnus.
„Dar prižiūriu ir gėles, nusipjaunu žolę. Po darbų patinka pasikaitinti pirtelėje“, – sako Angelė, kurios didžiausias draugas dabar – 24-erių anūkas Gytis.
Įžymioji sportininkė norėtų, kad į pergalių kelią per Europos ir pasaulio krepšinio čempionatus sugrįžtų Lietuvos moterų krepšinio rinktinė.
„Nmažai metų buvau nusivylusi, nes Lietuvoje moterų krepšinis buvo visiškai užmirštas. Bet dabar, kai moterų rungtynes pradėjo transliuoti LRT, tai mano nuotaika jau visai kita.
Komandos pagal meistriškumą suvienodėjo, žaidimas tapo žymiai greitesnis ir įdomesnis, rungtynes pasidarė įdomus stebėti“, - mintimis dalijasi A. Rupšienė.
Irklavimas liko širdyje
į Kalėdinę popietę po ilgos pertraukos iš Klaipėdos atvažiavo Barselonos olimpietis irkluotojas Z.Gudauskas.
Jam tuoj pat buvo įteiktas OLY ženkliukas, kurį sportininkas įsisegė savo švarko atlape.
Trijų pasaulio čempionatų aukso (1981 m.), sidabro (1986 m.) ir bronzos (1982 m.) medalių laimėtojas irkluojant SSRS aštuonvietę, galvojo, jog savo karjerą jis taip ir baigs nepatekęs į olimpines žaidynes.
„SSRS keturvietės su vairininku įguloje iškovojome teisę dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse, bet SSRS jas boikotavo ir likau nieko nepešęs. Komanda buvo ypač stipri, galėjome kovoti dėl medalių.
Tačiau likimas nuo manęs nenusisuko: 1992-aisiais, jau atstovaujant Lietuvai, dalyvavau Barselonos olimpinėse žaidynėse ir su Ričardu Bukiu irklavau pavienę dvivietę“, - pasidžiaugė klaipėdietis.
Dabar 66-erių Z.Gudauskas, apie pustrečių metų treniravęs Lietuvos irklavimo rintinę, nuo mėgstamos sporto šakos nutolo.
„Tačiau irklavimas išliko mano širdyje. Labai džiaugiuosi didele Lietuvos irkluotojų sėkme Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Penki kelialapiai ir vienas medalis – super. Bronzos medalininkė Viktorija Senkutė – Klaipėdos irklavimo centro auklėtinė, didelis mūsų džiaugsmas.
Anksčiai jai vis nesisekdavo pakilti į aukštesnį lygį, bet pastaraisiais metais sportininkė taip driokstelėjo, kad „vau!“, - pasidžiaugė Z. Gudauskas.
Viltis – talentingas auklėtinis
Pirmosios Lietuvos olimpietės plaukikės B. Statkevičienės didelis džiaugsmas – talentingas 17-metis auklėtinis Simonas Žvirblis.
Regėjimo negalią turintis plaukikas neseniai Zagrebe per Kroatijos čempionatą pagerino savo asmeninį rekordą ir įvykdė pasaulio neįgaliųjų čempionato A normatyvą 400 m distancijoje laisvuoju stiliumi.
„Simonas dalyvavo dar keturių rungčių varžybose, kur taip pat svariai pasirodė.
Mano auklėtis apskritai plaukia daugeliu būdų, pati dar negaliu pasakyti, kuri rungtis bus jo pagrindinė.
Per kitų metų pasaulio neįgaliųjų čempionatą spalio mėnesį Singapūre, manau, kad Simonas plauks kelias distancijas įvairiais būdais“, - sako B. Statkevičienė, kuri viliasi, kad jos auklėtinis taps paralimpiečiu.