Sportininko karjera nėra amžina, tad būtina turėti planą, ką reikės daryti, kai ji baigsis. Nors mokslai kartais trunka gerokai ilgiau nei turėtų ir nuolat tenka daryti studijų pertraukas, žinomi Lietuvos atletai vis dėlto ryžtasi būti studentais, kad ateityje neliktų it musę kandę.

Ėjikė Brigita Virbalytė ir biatlonininkė Gabrielė Leščinskaitė siekė ne tik baigti studijas, bet ir jų kokybės, tad darė viską, kad ji nenukentėtų. Sportininkėms tai pavyko, nes B.Virbalytė už baigiamąjį magistro, o G.Leščinskaitė už bakalauro darbą gavo aukščiausius įvertinimus.

Plaukikė Kotryna Teterevkova, imtynininkas Kristupas Šleiva ir net 3×3 krepšinio rinktinių treneris Dainius Novickas yra kurso draugai, bet per paskaitas nesusitinka, nes neturi laiko jų lankyti. Tačiau jie bendrauja internetu kurso draugų sportininkų sukurtoje grupėje, kur vieni kitiems padeda pasirengti egzaminams.

Kalnų slidininkas Andrejus Drukarovas pasirinko teisės studijas Šveicarijoje, bet dėl itin sunkių mokslų ir su gyvomis paskaitomis nesuderinamo savo tvarkaraščio buvo priverstas keisti universitetą. Studijas pradėjęs Liucernoje, jas baigs Berno aukštojoje mokykloje, kurios sistema labiau pritaikyta profesionaliems sportininkams.

Boksininkė Gabrielė Stonkutė gegužę tapo pasaulio čempione, o grįžusi iš varžybų ilsėjosi tik dieną kitą ir iškart kibo į mokslus.

Apie ateitį jau mąsto ir NBA žaidžiantis krepšininkas Jonas Valančiūnas. Nors pats rungtyniauja kitoje Atlanto pusėje, universitetą jis pasirinko Lietuvoje.

„Olimpinė panorama“ pasidomėjo, ar olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose geriausių rezultatų siekiantiems Lietuvos atletams labai sunku suderinti darbą ir studijas.

Buvo padariusi pertrauką

Baigdama mokyklą Alytuje B.Virbalytė jau tiksliai žinojo, kad rinksis žurnalistikos studijas, tad paskutinėse klasėse kryptingai rengėsi baigiamiesiems ir stojamiesiems egzaminams į šią specialybę Vilniaus universitete. Konkursas buvo milžiniškas, bet sportinės karjeros laiptais kilusi ėjikė tapo ir studente.

Studijuoti buvo beprotiškai sunku, juolab kad perspektyvi sportininkė dar antrame kurse pradėjo dirbti LRT naujienų tarnybos sporto skyriuje.

Užsispyrusi atletė 2010 m. galiausiai atsiėmė žurnalistikos bakalauro diplomą, prieš tai apsigynusi darbą tema „Vasaros olimpinės žaidynės per Lietuvos televiziją“, ir iškart įstojo į valstybės finansuojamą viešųjų ryšių magistro studijų programą, bet kone išsyk pasakė: „Stop!“

„Dvikryptės karjeros problema Lietuvoje opi iki šiol, tad per bakalauro studijas teko turėti priverstinių pertraukų, nes nesugebėjau visko suderinti. Nors baigusi iškart įstojau į magistrantūrą, suvokiau, kad būtų per sudėtinga vėl kelerius metus derinti studijas ir sportinę karjerą – neradau vidinių jėgų taip arti ir toliau, todėl nusprendžiau, kad pertrauka man būtina“, – pasakojo 37 metų sportininkė.

Vis dėlto prabėgus 12 metų B.Virbalytė šiemet gavo ir magistro diplomą. Mykolo Romerio universitete ji baigė sporto industrijų vadybos studijas, o už magistro darbą tema „Suinteresuotųjų grupių vaidmuo įgalinant Nacionalinės sportininkų asociacijos dalyvavimą Lietuvos sporto valdyme“ gavo aukščiausią įvertinimą – 10.

„Man buvo svarbu ne tik baigti universitetą, bet ir studijų kokybė, tad stengiausi daryti viską, kad nebūtų gėda prieš save. Tiesa, šįkart, kaip ir bakalauro studijose, vėl dariau pertrauką prieš Tokijo olimpines žaidynes – pasitarusi su magistrinio darbo vadove nusprendžiau, kad geriau po žaidynių parašysiu kokybišką darbą, nei tiesiog padarysiu atmestinai“, – sako ėjikė.

Po treniruotės –į paskaitas

Nors visada žinojo, kad norėtų baigti ir magistrantūros studijas, į jas B.Virbalytė pateko atsitiktinai, palankiai susiklosčius aplinkybėms.

Su bendraminčiais ji buvo viena Nacionalinės sportininkų asociacijos įkūrėjų. Per vieną konferenciją ėjikė prasitarė nestudijavusi magistrantūroje, nes tai atrodė nesuderinama su sportininkės karjera, o M.Romerio universiteto profesorė Vilma Čingienė, vėliau tapusi Brigitos magistrinio darbo vadove, patikino, kad šios aukštosios mokyklos paskaitų tvarkaraštis labai lankstus, tad nebūtų sunku jį derinti su tiesioginiu darbu. Taip per dieną B.Virbalytė apsisprendė vėl tapti studente.

„Grįžimas į studijas man buvo išėjimas iš komforto zonos, nes po dešimtmečio teko prisiminti daug dalykų. Reikėjo persilaužti, kad vėl esu studentė, kad vėl reikia eiti į paskaitas, atsiskaitinėti. Paskaitos vyko penktadieniais ir šeštadieniais, tad joms aukojau visą laisvą laiką.

Šeštadieniais treniruotę pradėdavau 7 valandą ryto, kad spėčiau į universitetą. Kai prasidėjo pandemija, atsirado nuotolinės studijos – nors nebuvau jų gerbėja, tai palengvino situaciją, nes iškart po treniruotės galėjau prisijungti prie paskaitų. Tačiau nė akimirkos nesigailėjau, kad grįžau į universitetą, o pertrauka man padėjo suvokti, kad, be žurnalistikos, gal norėčiau ir kitos krypties gyvenime“, – patikina atletė.

Neapsisprendė, ką veiks toliau

Buvo laikas, kai žurnalistika B.Virbalytei atrodė jos ateitis po sportinės karjeros. Net po varžybų, nors pati jose dalyvavusi ir išsekusi, Brigita neretai griebdavo mikrofoną ir kalbindavo kitus atletus, norėdama parengti reportažą LRT televizijai. Kolegoms žurnalistams ji vis aiškindavo, kad ateityje tikrai bus žurnalistė, bet dabar ėjikė jau abejoja, kur pasisuks tolesnis jos karjeros kelias.

„Pastaraisiais metais tapau neabejinga visai Lietuvos sporto sistemai, o kai kurie sopuliai man labai opūs, tad skaudu, kad ši sistema išgyvena kritinį laikotarpį. Šiame gyvenimo etape priėjau trigubą kryžkelę: yra sportinė karjera, yra žurnalistika ir dar atsirado sportinė visuomeninė veikla – noriu, kad Lietuvos sporto sistema pakiltų bent jau į buvusį lygį, tad kol kas negaliu nuoširdžiai atsakyti, ką veiksiu toliau.

Bet ar rinksiuosi sporto žurnalistiką, ar tiesiogiai su sportu susijusią karjerą, mano tikslas bus vienas – stengtis, kad keltume Lietuvos sporto lygį, nes dabartinė situacija yra labai bloga“, – sako B.Virbalytė.

Nori įkvėpti jaunimą

Žurnalistika buvo viena iš B.Virbalytės svajonių. Svarstyti apie jos studijas ėjikė pradėjo dar dešimtoje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad ši specialybė Brigitai labai tiktų.

Kita didelė B.Virbalytės svajonė buvo patekti į olimpines žaidynes. Vien dėl šios svajonės prieš 2008 m. Pekino žaidynes ji pristabdė žurnalistikos studijas ir padarė pertrauką.

„Studijuoti ir rimtai sportuoti labai sunku pirmiausia dėl aplinkos spaudimo: tavęs nesupranta treneris, nes jam svarbiausia sportinis rezultatas. Kai pasakai, kad ir universitete nori aukščiausio balo, treneris kraipo galvą.

Deja, prieš Pekino žaidynes gavau įrodymą, kad ne studijos trukdo sportui, nes net jas sustabdžiusi į žaidynes vis dėlto nepatekau. Tad dabar per mokymus jaunesniems sportininkams sakau, kad jei įmanoma – išvenkite priverstinių studijų pertraukų“, – pataria B.Virbalytė, vėliau dalyvavusi trejose – 2012 m. Londono, 2016 m. Rio de Žaneiro ir 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Tiesa, studijuoti bakalauro programoje ėjikei buvo sunkiau dar ir dėl to, kad tada nebuvo nuotolinių studijų galimybės, be to, ji pasirinko su sportu nieko bendra neturinčias studijas.

„Tekdavo tartis su dėstytojais, kad išleistų į stovyklas ar varžybas. Tai, kad antrame kurse pradėjau dirbti, padėtį tik apsunkino. Bet džiaugiuosi, kad profesinių įgūdžių gavau taip anksti, nes dabar nebijau baigti sportinės karjeros – turiu ir darbo patirties, ir įgūdžių. O kai sportininkas karjerą baigia 35-erių, bet iki tol nieko kita nebūna veikęs, įsilieti į darbo rinką gana sudėtinga“, – sako B.Virbalytė.

Dvikryptės ar net trikryptės karjeros pavyzdžiu tapusi ėjikė įsitikinusi, kad jei labai nori – viską įmanoma suderinti.

„Drįsčiau prieštarauti tiems, kurie teigia, kad nori atsidėti tik sportui ir siekti maksimalių rezultatų, o apie mokslus ar kitą karjerą pagalvos vėliau. Mano nuomone, sportininkai, kurie gyvena tik sportiniu režimu, dažnai patiria problemų, kai jų pečius pradeda slėgti per didelė atsakomybė. Tada prieš svarbiausias varžybas perdegama.

Papildoma veikla, sporto ir mokslo derinimas padeda mintimis bent kuriam laikui nutolti nuo didelių sportinių tikslų, nuolatinio spaudimo, kai iš tavęs reikalaujama aukščiausio rezultato. Vien dėl to patarčiau nelaukti ir derinti dalykus jau mokykloje“, – patarimų pateikia atletė.

Nors visi sportininkai moka planuoti laiką, studijuodama Brigita išmoko įsisprausti į dar griežtesnę dienotvarkę, kai kiekviena laisva minutė jai reiškė galimybę nuveikti ką nors naudinga.

„Jei labai reikia, išmokau įrėžti save į labai griežtus rėmus. Esu tas žmogus, kuriam svarbu padaryti visus darbus ir tik tada leisti sau kokį nors laisvalaikį. Rašydama magistrinį darbą rudenį pasakiau sau, kad tam skirsiu bent šešias valandas per dieną, ir griežtai laikiausi šio tvarkaraščio“, – pasakoja B.Virbalytė.

Galiausiai magistro diplomą atsiėmusi ėjikė įsitikinusi, kad studijos buvo vertos jos pastangų. Be to, Brigita nori būti dvikryptės karjeros pavyzdžiu jaunimui, kad derinti dvi veiklas ne tik įmanoma, bet ir privaloma.

„Nors kai kuriais laikotarpiais tai buvo sudėtinga, bet nesigailiu nė vieno savo žingsnio ir nė vieno savo sprendimo“, – teigia B.Virbalytė.

Ieškojo konkretaus žmogaus

Biatlonininkė G.Leščinskaitė šią vasarą M.Romerio universitete atsiėmė psichologijos bakalauro diplomą. 2022 m. Pekino žiemos žaidynių dalyvės baigiamasis darbas „Sportininkų savigarbos, atjautos sau ir perdegimo sąsajos“ įvertintas aukščiausiu balu.

26-erių G.Leščinskaitės studijos truko dukart ilgiau nei turėtų, bet dėl su sportu nesuderinamo tvarkaraščio mokslus nuolat stabdžiusi biatlonininkė buvo pavyzdinga studentė.

„Vietoj trejų su puse metų studijavau septynerius, studijas stabdžiau tris kartus. Kadangi esu žiemos sporto atstovė, Lietuvoje nebūnu labai ilgai, tad lankyti universitetą nuolat buvo neįmanoma, o mano studijos buvo nuolatinės dieninės.

Negalėdavau laiku atsiskaityti, todėl vis tekdavo studijas nukelti. Be to, norėjau kiek įmanoma išlaikyti studijų kokybę, todėl nusispjoviau į metus ir apsisprendžiau viską daryti iš lėto, po truputį, po gabaliuką, kad sąžinė būtų rami, jog darau taip, kaip reikia“, – paaiškina G.Leščinskaitė.

Stabdyti studijas biatlonininkei tekdavo dėl to, kad lankyti paskaitas universitete ji galėdavo tik pavasarį – balandį ir gegužę. Vieną kitą kartą ateiti pavykdavo rugsėjį, bet apskritai visą rudenį ir žiemą Gabrielės paprastai nebūna Lietuvoje, nes ji treniruojasi ten, kur yra sniego. Kai iš treniruočių stovyklų grįždavo pavasarį, studijų draugai jau būdavo įpusėję antrą kurso semestrą.

„Aš fiziškai nesugebėdavau drauge su kitais studentais mokytis ir antrą semestrą, ir kartu atsiskaitinėti skolas, kurių susikaupdavo per rudenį ir žiemą“, – prisipažįsta G.Leščinskaitė.

Dėl to ji nusprendė vis paleisti savo grupę, o pati grįždavo į praeitį ir atsiskaitydavo tai, ką buvo praleidusi. Taip ateidavo vasara ir nauja sesija, kuriai biatlonininkė dar buvo nepasirengusi, todėl studijas vėl stabdydavo ir kitais mokslo metais viską kartodavo iš naujo.

Dėl tokios strategijos biatlonininkė studijavo su trimis skirtingomis grupėmis. Su pirmąja Gabrielei dar pavyko šiek tiek pabendrauti, bet vis tiek netrukus teko atsisveikinti. Tad visus tuos metus su grupės bendramoksliais G.Leščinskaitė mažai bendravo ir neužmezgė stiprių ryšių. Tačiau ir šiuo atveju ji turėjo strategiją.

„Mano tikslas buvo grupėje rasti bent vieną žmogų, kuriam galėčiau parašyti, paskambinti ir kuris padėtų suprasti, ką reikia mokytis, kaip ir kokius atsiskaityti darbus, – aiškina G.Leščinskaitė. – Labai džiaugiuosi, kad visus tris kartus pavyko rasti tokį žmogų, kuris padėjo man, vargšei sportininkei, įsilieti į studijų režimą.“

Pasimatavo naujus batus

Psichologijos studijas biatlonininkė rinkosi todėl, kad po mokyklos tai buvo viena iš nedaugelio sričių, kuri ją nuoširdžiai domino ir intrigavo.

„Norėjau suprasti ir save, ir kitus žmones, nes žmogus – ne vien fizinis, bet ir emocinis, dvasinis kūnas. Norėjau tai panagrinėti ir rasti ką nors nauja, dar nepažinta“, – tvirtina sportininkė.

Studijuojant įgytos žinios padėjo Gabrielei siekti sporto tikslų. Kai trečiaisiais studijų metais, po dvejų, praleistų studijuojant bazinius dalykus, G.Leščinskaitė ėmė aiškintis apie realias psichologijos taikymo galimybes, šias metodikas pati prisitaikydavo sportuodama.

„Pati irgi pradėjau dirbti su sporto psichologu, o bendravimas su juo, manau, prisidėjo prie mano, kaip sportininkės, gerovės“, – neabejoja biatlonininkė.

Būti psichologe ar psichoterapeute ji kol kas neplanuoja. Juolab kad bakalauro diplomas jai nesuteikia tokios teisės – norint dirbti šį darbą būtina baigti magistro studijas, o G.Leščinskaitė nėra tikra, kad toliau norėtų rinktis šią kryptį. Tačiau šią liepą ji buvo išvykusi į Europos jaunimo olimpinį festivalį Slovakijoje, per kurį talkino sporto psichologui Andriui Liachovičiui.

„Jis pakvietė jam padėti, kad pasimatuočiau tuos sporto psichologo batus ir įvertinčiau, ar man patinka ši sritis, ar aš patinku sportininkams. Po šios vasaros, manau, turėsiu aiškesnį vaizdą dėl savo, kaip sporto psichologės, ateities.

Man tai atrodo įdomu, nes sportas neatsiejamas nuo mano gyvenimo, bet drauge patinka ir psichologija. Tačiau, neslėpsiu, psichologo bakalauro diplomas man labiau reiškia aukštojo mokslo baigimą“, – prisipažįsta G.Leščinskaitė.

Prie darbo sėdo ir per žaidynes

Rašydama bakalauro darbą biatlonininkė daugybę kartų sau sakė, kad daugiau niekada gyvenime nesėdės per naktis prie kompiuterio analizuodama ir atlikdama tyrimus. Darbą ji vežėsi net į Pekino žaidynes, nors per jas rimtai rašyti beveik nebuvo laiko.

„Tačiau pavyko atlikti organizacinius darbus: sudaryti struktūrą, išskirti konstruktus, parengti planą, kaip darbas turėtų atrodyti. Bet nenorėjau per daug nuvarginti galvos ir mąstyti apie dalykus, kurie bus jau tik po žaidynių, tad norėjosi labiau susitelkti būtent į jas“, – patikina G.Leščinskaitė.

Bet per treniruočių stovyklas Gabrielė įsitikino, kad studijos – geriausias būdas išsivaduoti nuo įgristi pradedančios rutinos.

„Kai per daug į ją įsisukdavau, kibdavau į mokslus, kad pailsėčiau nuo sporto ir sumažinčiau įtampą“, – paaiškina sportininkė.

Kai Gabrielė aukščiausiu balu apsigynė baigiamąjį darbą, eilinį kartą įsitikino, kad niekada nereikia sakyti „niekada“, nes dabar jau kirba mintis mokslus tęsti. Ateinančiais metais ji greičiausiai dar pailsės, nes septyneri studijų metai vis dėlto nemenkai išvargino, bet ateityje, matyt, vėl bus studentė.

„Šiokia tokia pertrauka man bus naudinga, kad išsigryninčiau, kokią kryptį tikrai noriu pasirinkti. Nenoriu skubėti, nes nenoriu pasirinkti netinkamai ir po kurio laiko suprasti, kad pasirinktos studijos – ne man. Būtų gaila prarastų metų“, – sako G.Leščinskaitė.

Vairuodamas klausosi tinklalaidžių

Kalnų slidininkas 23 metų A.Drukarovas leidosi į kompromisą su mama Ana: tam, kad galėtų toliau profesionaliai slidinėti, mamos pageidavimu, jis privalėjo pasirinkti perspektyvios specialybės studijas. Nuo vaikystės Andrejus domėjosi serialais ir filmais apie teisininkus, advokatus, teismų darbą, todėl teisės studijos jam pasirodė geriausias ir įdomiausias pasirinkimas. Juolab kad ir specialybės pritaikymas ateityje atrodo gana platus: nuo notaro iki sporto teisininko.

Tačiau studijas pradėjęs Liucernos universitete A.Drukarovas jas baigs Berne.

„Liucernos universitetas pripažino mane kaip elitinį sportininką, bet pagalbos nei iš profesorių, nei iš įstaigos negavau – net neturėjau medžiagos, iš kurios galėčiau studijuoti. Sunku studijuoti turint vien knygą, nes nežinai, ko iš tavęs nori konkretus dėstytojas. Dėl to išėjau į Berno universitetą, nes jis turi išsamią duomenų bazę – visa studijų medžiaga keliama į interneto platformas“, – paaiškina A.Drukarovas.

Dvejų olimpinių žiemos žaidynių – 2018 m. Pjongčango ir 2022 m. Pekino – dalyvis vaikščioti į gyvas paskaitas neturi nei laiko, nei galimybių, nes visą sezoną treniruojasi vis skirtingose šalyse ir trasose. Tad pakeitęs universitetą dabar gali mokytis bet kada, o Liucernos aukštojoje mokykloje tokios galimybės neturėjo.

„Dabar studijuoti galiu net važiuodamas automobiliu. Pavyzdžiui, pas fizinio rengimo trenerį į Milaną važiuoju valandą, tiek pat – ir atgal. Tą laiką klausausi studijų tinklalaidžių. Jei ko nors nesuprantu, namie peržiūriu ir pasikartoju.

Sportininkui to ir reikia, nes, mano nuomone, sistema, kai privalai vaikščioti į paskaitas, kad gautum studijų medžiagą, yra pasenusi. Turiu daug draugų ne sportininkų, kurie jau dirba, bet dar ir studijuoja – jie irgi negali lankyti paskaitų. Tad smagu, kad yra tokių universitetų, kaip Berno, kurie studijų medžiagą pateikia internete“, – teigia Šveicarijoje gyvenantis kalnų slidininkas.

Mokosi daug, bet nepakankamai

A.Drukarovas Liucernos universiteto studentas buvo trejus metus – prie mokslų prisėsdavo tada, kai galėdavo, todėl vis tekdavo daryti pertraukas. Pernai apsisprendęs keisti universitetą, šiemet tapo Berno aukštosios mokyklos trečiakursiu. Nors teoriškai tai turėtų būti paskutiniai studijų metai, kalnų slidininkas įsitikinęs, kad užtruks dar mažiausiai metus ar pusantrų, kol gaus bakalauro diplomą.

„Žiemą dėl įtempto tvarkaraščio aš paprasčiausiai negaliu studijuoti, tad kaupiasi skolos, o pasibaigus sezonui du tris mėnesius galiu skirti mokslams. Vasarą po 3–4 valandas praleidžiu prie knygų. Ir tai – dar nepakankamai. Jei nori itin gerų rezultatų, mokytis reikia daug. Mano draugai kasdien po 7–8 valandas praleidžia bibliotekoje.

Aš nesiekiu aukščiausių rezultatų, turiu ir kitų prioritetų, bet privalau rasti kompromisą tarp sporto ir mokslo. Vis dėlto būti sportininku ir dar studijuoti yra neįtikėtinai sunku“, – neslepia kalnų slidininkas.

Sunku ne vien dėl to, kad reikia daug laiko skirti knygoms, bet ir todėl, kad po sunkių treniruočių ar varžybų ir kūnas, ir galva trokšta poilsio. Tačiau vietoj poilsio tenka skaityti studijų medžiagą, o mintis apie bet kokį laisvalaikį – pasivaikščiojimus, televizorių ar ilgesnį pietų miegą – tenka atidėti.

„Pavyzdžiui, neseniai laikiau baudžiamosios teisės ir baudžiamosios procedūros sudėtinį milžinišką egzaminą. Užtrukau itin daug laiko, kol jam pasirengiau. Neturiu galimybių laikyti daugiau kaip vieno tokio egzamino per metus. Gerai vien tai, kad Berno universitete galiu studijuoti tiek, kiek man reikės. Labai tikiuosi, kad dešimties metų tam neprireiks“, – šypteli A.Drukarovas.

Kalnų slidininkas neslepia, kad yra sričių, kurios jį domina gal net labiau nei teisė. Pavyzdžiui, psichologija ar sociologija. Ateityje, kai baigs sportinę karjerą, Andrejus gal rinksis ir kurios nors išvardytos srities studijas. Bet dabar paprasčiausiai negali sau to leisti, nes privalėtų lankyti paskaitas universitete, o tai neįmanoma.

Vyresnis, bet ne prastesnis

3×3 krepšinio rinktinių treneris 44 metų D.Novickas, 26-erių imtynininkas K.Šleiva ir 20-metė plaukikė K.Teterevkova yra kurso draugai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. Visi jie ką tik baigė fizinio ir sveikatos ugdymo studijų programos antrą kursą.

Nors D.Novickas – bent dukart vyresnis nei dauguma jo kurso draugų sportininkų, jis yra stropus studentas: stengėsi nepraleisti iki šiol dažniausia nuotolinių paskaitų, vykdavo ir į praktinius atsiskaitymus.

„Man gerai bent tai, kad pagrindinis mano darbas prasideda vasarą, tad iki tol daugiau ar mažiau laiko galiu skirti mokslams“, – sako D.Novickas.

Be skolų studijuojančio trenerio žemiausias turimas balas – 7.

„Regis, tik tiek gavau iš sporto pedagogikos, bet ir tai tik dėl to, kad man užteko teigiamo įvertinimo ir nedariau namų darbo. Kitų disciplinų balai aukštesni, nes, turiu pripažinti, studijuoti man lengva, juk visą gyvenimą esu sporte, o ir programa apie sportą, todėl tik sustiprinu jau turimas žinias, sužinau ką nors nauja ir įdomaus“, – prisipažįsta D.Novickas.

Šios studijų programos studentams tenka atsiskaityti ir praktiškai: per lengvosios atletikos, tinklinio ar gimnastikos disciplinas. Daugybę metų mėgėjiškai krepšinį žaidžiantis D.Novickas dėl to irgi neturėjo jokių problemų – nei darydamas kūlverstį ar žvakę per gimnastikos egzaminą, nei šokdamas į aukštį ar tolį, kai teko atsiskaityti lengvosios atletikos dėstytojai.

„Žinoma, aštuoniolikmečiams visa tai daug lengviau padaryti, bet ir man nebuvo labai sunku. Tik su lengvosios atletikos trenere juokėmės, kad šokinėdamas galiu stuburą susilaužyti. Kur jau man, keturiasdešimtmečiui, čia šokinėti“, – kvatoja D.Novickas, kurio treniruojamos rinktinės pasaulio trijulių krepšinio čempionate neseniai pasiekė istorinių aukštumų: vyrai tapo vicečempionais, o debiutantės moterys užėmė ketvirtą vietą.

D.Novickas tikisi, kad Lietuvos vyrų ir moterų trijulių krepšinio rinktinės iškovos teisę žaisti 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

Planuoja tapti trenere

D.Novicko kurso draugė K.Teterevkova paskaitoms beveik neturi laiko, nes nuolat būna treniruočių stovyklose ir varžybose užsienyje. Tačiau dėstytojai mokymo medžiagą nuolat kelia į virtualią mokymosi aplinką „Moodle“ ir Kotryna su ja gali susipažinti bet kuriuo jai tinkamu metu. Tiesa, pernai Tokijo žaidynėse dalyvavusi K.Teterevkova studijuodama šiek tiek atsiliko nuo kurso draugų – dėl žaidynių studijas buvo atidėjusi ir tik grįžusi iš Tokijo vėl kibo į mokslus.

Kotryna teigia nuo vaikystės norėjusi būti plaukimo trenere, tad baigusi sportininkės karjerą greičiausiai ir liks pamėgtame sporte. Būtent dėl to ji rinkosi tokią studijų programą, kuri padėtų siekti tikslo.

„Norėčiau į sportą pažiūrėti iš kitos pusės – žinoti metodikas, kaip parengti sportininką, stebėti auklėtinio progresą, vykti drauge į varžybas ir ten gauti adrenalino. Tik jau ne kaip sportininkė, o kaip trenerė“, – paaiškina plaukikė.

K.Teterevkovai, kaip ir kitiems jos kurso bičiuliams sportininkams, pasirinkta studijų programa nebuvo itin sunki. Daugiau laiko prie vadovėlių teko praleisti studijuojant anatomiją, mat reikėjo išmokti galybę raumenų pavadinimų.

„Bet ir anatomiją visai gerai išlaikiau. Man visi dalykai nėra nei labai sunkūs, nei labai lengvi, bet dar nebuvo nė vieno neįveikiamo, nes viską daugiau ar mažiau suprantu. Jei labai nori sportuoti ir studijuoti, viskas yra suderinama. Bet, turiu pripažinti, būna dienų, kai turiu prisiversti sėsti prie mokslų“, – neslepia plaukikė.

Vis atsirasdavo trukdžių

Vienas tituluočiausių Lietuvos imtynininkų K.Šleiva – pavyzdingas studentas. D.Novicko ir K.Teterevkovos bendrakursio Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje mokymosi vidurkis – apie 8,5 balo.

„Nesu pirmūnas, bet laiko mokslams vis dėlto randu. Juolab kad pačiam įdomu tai, ką studijuojame. Jei studijuočiau, pavyzdžiui, kokią statybų inžineriją, apie kurią neturiu jokio supratimo, tada gal būtų sunku, o dabar, galima sakyti, net lengva“, – šypsosi imtynininkas, dėl traumos negalėjęs kovoti dėl kelialapio į 2020 m. Tokijo žaidynes, bet besitikintis dalyvauti 2024 m. Paryžiaus žaidynėse.

Šią vasaros sesiją K.Šleiva su kitais bendrakursiais imtynininkais laikė būdamas stovykloje Kroatijoje. Per dvi savaites nuotoliniu būdu teko laikyti septynis egzaminus. Ir visus juos Kristupas išlaikė.

Įšokti į studentiškus batus K.Šleivai nebuvo taip paprasta – dėl įvairių priežasčių juo tapo ne iškart baigęs mokyklą. Atsiėmęs mokyklos baigimo pažymėjimą Kristupas buvo tapęs M.Romerio universiteto viešojo administravimo programos studentu, tačiau susilaužė koją, kelis mėnesius nenuėjo į paskaitas ir pasitraukė iš sąrašų. Bet dėl to pernelyg nesisielojo, nes nebuvo tikras, ar tikrai norėtų studijuoti šią programą – ją rinkosi, nes pats nebuvo apsisprendęs, ko vis dėlto labiausiai norėtų.

Vėliau imtynininkas buvo beveik įstojęs į tuometį Lietuvos edukologijos universitetą, bet išvykęs į treniruočių stovyklą nespėjo pasirašyti sutarties ir studentu netapo.

Vėliau buvo dar kažkokių trikdžių, kol galiausiai K.Šleiva įstojo į VDU Švietimo akademiją ir bent kol kas džiaugiasi šiuo savo pasirinkimu.

Teko aukoti vasarą

21-erių boksininkė G.Stonkutė gegužę Stambule vykusiame pasaulio moterų čempionate pirmą kartą šalies bokso istorijoje iškovojo auksą. O po pergalingo čempionato iškart grįžo prie mokslų, kuriuos bent pusmetį dėl treniruočių ir varžybų buvo apleidusi. Po dienos kitos poilsio su tėčiu ir broliu Tolių kaime Lietuvos sporto universiteto (LSU) treniravimo sistemų programos antrakursė parvyko į Kauną ir palinko prie knygų.
„Šios studijos – mano atsarginis planas, ką veikčiau baigusi sportininkės karjerą. Būti trenere – vienas variantų“, – tvirtina boksininkė, svajojanti apie artėjančias Paryžiaus žaidynes.

LSU studentei studijos nėra sunkios. Juolab kad ir dėstytojai – buvę ar dar sportuojantys atletai, puikiai žinantys, kokia sprangi kartais būna sportininko duona, todėl atlaidžiau žiūrintys į treniruočių stovyklose bei varžybose nuolat dalyvaujančius studentus.

„Jie supranta, koks nelengvas sportininko kelias, tad leidžia atsiskaityti vėliau ar kai kuriuos egzaminus laikyti nuotoliniu būdu. Pastarąjį pusmetį beveik nebuvau universitete, todėl tenka dirbti vasarą“, – šypsosi boksininkė, gyvenanti viename bute su dar keliais kurso draugais boksininkais.

Jau dešimtmetį – studentas

NBA komandos Naujojo Orleano „Pelicans“ vidurio puolėjas 30-metis Jonas Valančiūnas – irgi studentas. Studijas prieš daugiau kaip dešimtmetį jis pradėjo M.Romerio universitete, bet dabar yra LSU studentas.

Treniravimo sistemų programos išplėstines studijas kremtantis J.Valančiūnas kitąmet, jei nebus trukdžių, turėtų baigti universitetą.

„Dar jaučiu žinių poreikį. Universitete esu tam, kad kaupčiau žinias. Turiu nemažai praktinės patirties, kaip įveikti vieną ar kitą sunkumą, o sporto mokslas irgi padeda tai padaryti. Kai tik pradedi karjerą, atrodo, kad viskas po kojomis, bet kai pradedi eiti tuo keliu, supranti, kad kuo daugiau žinių turėsi, tuo lengviau susitvarkysi su sunkumais“, – LSU tinklalapiui yra sakęs šio universiteto studentas J.Valančiūnas.