Lietuvos dailiojo čiuožimo siela vadinama Lilija Vanagienė prisipažino – kopiant ant scenos atsiimti „LTeam apdovanojimo“ statulėlės širdis jai drebėjo ne mažiau nei 1992 m., kai jos sūnui Povilui Vanagui su partnere Margarita Drobiazko paskutinę akimirką atsivėrė Albervilio olimpinių žaidynių durys.

Gruodžio 17 d. vykusiose „LTeam apdovanojimų“ iškilmėse Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) vadovei buvo įteiktas prizas „Už viso gyvenimo nuopelnus“.

„Išgirdusi, kad prizas skiriamas man, labai susijaudinau. O prieš tai ramiai sėdėjau salėje, spėliojau, kas čia galėtų gauti tą prizą. Tik stebėjausi, kad aš, LTOK viceprezidentė, nieko nežinau. Dar tokio šoko nebuvau patyrusi“, – po iškilmių juokėsi L.Vanagienė.

Statulėlę jai įteikė kunigas Ričardas Doveika. Nors galėjo nutikti ir taip, kad prestižinį trofėjų L.Vanagienė būtu gavusi iš savo sūnaus Povilo rankų. Jis su žmona Margarita Drobizako buvo kviesti į renginį, tačiau negalėjo atvykti dėl darbo įsipareigojimų Kazachstane.

„Gavus tokį garbingą apdovanojimą man prieš akis prabėgo visas gyvenimas, visos olimpinės žaidynės“, – prisipažino laureatė, iki šių metų kovo dar dirbusi trenere Kauno žiemos sporto mokykloje „Baltų ainiai“.

Šeima, dailusis čiuožimas ir olimpinis judėjimas užima daugiausia vietos šiemet 70-metį paminėjusios L.Vanagienės gyvenime.

Ji savo sūnų Povilą ir jo partnerę Margaritą Drobiazko lydėjo net į penkerias olimpines žaidynes – 1992 m. Albervilio (16-oji vieta), 1994 m. Lilehamerio (12), 1998 m. Nagano (8), 2002 m. Solt Leik Sičio (5) ir 2006 m. Turino (7). Taip pat – į daugybę pasaulio ir Europos čempionatų, kuriuose jiems pavyko tris kartus užkopti ant garbės pakylos.

Daugkartinė Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionė L.Vanagienė jaunystėje skynė medalius ir šuolių į vandenį varžybose.

Ilgametė LČF prezidentė nuo 2012 m. yra LTOK vykdomojo komiteto narė, Olimpinio komiteto  viceprezidentė.

L.Vanagienės akimis pažvelgėme į svarbiausius „LTeam apdovanojimu“ įvertintus jos gyvenimo etapus.

Olimpinės žaidynės

„Nedvejodama galiu pasakyti – labiausiai man įsiminė 1992 m. Albervilio olimpinės žaidynės ir kova dėl galimybės Margaritai ir Povilui startuoti jose.

Margarita neturėjo Lietuvos pilietybės, tad LTOK Vykdomasis komitetas buvo nusprendęs, jog ji negali atstovauti mūsų šaliai olimpinėse žaidynėse.

Albervilio žaidynės prasidėjo vasario 8 d. O sausio 21-26 d. Lozanoje vyko Europos dailiojo čiuožimo čempionatas. Beje, kai sužinojome, kad galime jame dalyvauti, puolėme ieškoti lėšų nuvykti į šias pirmenybes. Tada kelionė į Lozaną buvo tikrai brangi, gauti biudžeto lėšų nebuvo galimybės. Pinigus reikėjo surinkti vos ne per naktį. Mano jaunesnysis sūnus Simas ir dabar jau šviesaus atminimo tėtis važiavo pas draugus ir pažįstamus skolintis pinigų. Maskvoje tą patį darė vienos parduotuvės vedėja dirbusi Margaritos mama. Mums pavyko.

Lozanoje Margarita ir Povilas užėmė 15-ąją vietą, sulaukė tikrai daug palankių vertinimų. Tada nutarėme kreiptis į Europos čempionato direktorių Gilbert‘ą Felli, kuris tuo metu buvo ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sporto departamento direktorius. Pas jį nuėjome dviese su Povilu. G.Felli nustebo išgirdęs, kad mes nevykstame į olimpines žaidynes. „Jūs ne tik galite jose dalyvauti, bet privalote“, – pareiškė. Ir iškart susisiekė su tuomečiu LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu. Išgirdęs, kad LTOK Vykdomasis komitetas jau patvirtinęs olimpinę rinktinę, pasiūlė surengti dar vieną posėdį. Ir būtent tas posėdis atvėrė mums olimpinių žaidynių duris, nes sausio 28 d. LTOK įtraukė porą į žaidynių dalyvių sąrašą, o vasario 2 d. šiam sprendimui pritarė ir TOK.

Iš Lozanos aš grįžau į Lietuvą, o Margarita ir Povilas liko Šveicarijoje – vienas gydytojas, stebėjęs Europos čempionatą, pasiūlė jiems įsikurti savo būste. Išsinuomoti ledo pratyboms nebuvo galimybės, tad sportininkai treniravosi bendrose čiuožyklose.

Vilniuje Kazimieras Motieka, LTOK viceprezidentas, padavė man lagaminą. Sakė: „Čia man ir mano žmonai pasiūti drabužiai žaidynių atidarymui. Perduokite juos Povilui ir Margaritai“. Ir palinkėjo sėkmės.

Nuo Albervilio viskas ir prasidėjo. Po to buvo dar ketverios olimpinės žaidynės, bet labiausiai įsiminė pirmosios.“

Dailusis čiuožimas

„Lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes pradėjau būdama aštuonerių, kai „Kauno dienoje“ pamatėme skelbimą, kad trenerė Marija Daugėlaitė renka vaikų grupę. Augau prie Ąžuolyno, kur buvo čiuožykla, todėl jau tada mokėjau gerai čiuožti.

Į mano čiuožimą labai įsitraukė ir tėtis Algirdas Žalys. Jie su trenere buvo visos grupės įkvėpėjai, užkrėtė ir kitus tėvus.

Po truputį viskas priėjo iki to, kad mano tėčio dėka Kaune atsirado pirma dirbtinio ledo čiuožykla. Jis dirbo „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininku. Subūrė visus tokius pat sportą mėgstančius draugus. Ir be jokio projekto, be lėšų, vien tik su didžiuliu entuziazmu ėmėsi čiuožyklos statybų. Vieni  nupirko kompresorius, kiti – vamzdynus, trečia gamykla – kitą įrangą. Puikiai pamenu, kaip į tą vietą, kur dabar stovi Kauno ledo arena, važiuoja mašinos su ilgiausiais vamzdžiais.

Arenos atidarymas buvo surengtas 1976 m. liepos 1 d., septintą valandą ryto. O jau devintą tas ledas buvo ištirpęs – čia nebuvo sienų, tik stogas, įranga neatlaikė temperatūrų skirtumo. Bet spėjome surengti parodomąsias vaikų varžybas.

Povilui buvo šešeri. Mano tėtis džiaugėsi: „Nespėjau pastatyti čiuožyklos dukrai, tai anūkui pastačiau“.

Po dešimties metų ledo arena buvo uždaryta rekonstrukcijai, jos ėmėsi „Bangos“ radijo gamykla. Ir mes kartu su trenere Loreta Vitkauskiene, kurios auklėtinė Agnė Ivanovaitė dabar žiba jaunimo varžybose, ketverius metus su auklėtiniais važinėjome treniruotis į Vilnių ir Elektrėnus. Taip išlaikėme čiuožimą neturėdami čiuožyklos.

Treniruodamiesi Vilniuje maudydavomės atvirame baseine. Išmokiau visus plaukti ir šokinėti ir vandenį, nes buvau šuolininkė“.

Sūnaus Povilo karjeros pradžia

„Užauginau du sūnus – Povilą ir Simą. Jaunesnysis, Simas, dabar gyvenantis Amerikoje, nuo vaikystės labai domėjosi automobiliais, sportas jam nerūpėjo.

Povilas pradėjo čiuožti nuo trejų metų. Tuo metu treniravau keturias vaikų grupes. Dirbtinio ledo dar nebuvo, treniravomės lauke. Tai Povilas tas keturias valandas ir ilgiau prabūdavo gryname ore, pačiuožinėdavo su vaikais. Iš pradžių duodavau jam kėdę, kad galėtų įsikibti. Juokauju, kad pirmoji Povilo partnerė buvo kėdė.

Sulaukęs šešerių sūnus pareiškė, kad nori dalyvauti varžybose. Pasirinko linksmą muzikėlę. Ir kai sušoko, netekau žado: iš kur jis viską taip išmoko? Juk aš jo net netreniravau. Tada supratau – auga neeilinis talentas. Pradėjau vežtis jį į stovyklas kartu su vyresnėmis savo auklėtinėmis. Dirbome rimtai ir Povilas labai greitai progresavo, nuo 1982 m. septynerius metus iš eilės tapo Lietuvos vyrų čempionu.

Povilas gerai mokėsi, baigė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprinta anglų kalba. Ir svajojo būti diplomatu. Tuo metu jį jau buvo pastebėję garsūs treneriai. Jam puikiai sekėsi tais laikais rengtose varžybose, kuriose buvo atliekami atskiri čiuožimo elementai ir šokis. Daug kas kalbėjo, kad jis labai tiktų šokiams ant ledo. Paskutiniais mokyklos metais sūnų į ledo šokius kvietė Tatjana Tarasova.

Bet jis rimtai rengėsi studijoms ir iki mokyklos baigimo liko Lietuvoje, o po jos bandė stoti į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO). Nors keturis iš penkių stojamųjų egzaminų Povilas išlaikė maksimaliais pažymiais, instituto valdžia pasistengė, kad įstotų tie, „kuriems labiau reikia“. Grįžome į Kauną.

Tuo metu studentus imdavo tarnybai kariuomenėje. O CSKA (Centrinis armijos sporto klubas. – Aut.) siūlė Povilui tarnybą atlikti sportuojant, žadėjo bendrabutį Maskvoje. Sutikome. 1988 m. rugpjūtį į Kauną atvyko CSKA karininkas ir į karinį komisariatą atvežė visus dokumentus. Povilas išvyko. Kaip ir žadėta, Maskvoje gavo bendrabučio kambarį.

Jo porininke tapo Margarita Drobiazko, tuo metu išsiskyrusi su ankstesniu partneriu, jau patyrusi ledo šokėja. O Povilui teko nemažai mokytis iš naujo, nes pavienis čiuožimas ir ledo šokiai – labai skirtingi dalykai. Be to, sūnus visąlaik kalbėjo, kad šis etapas jam – tik proga išvengti tarnybos kariuomenėje. Tačiau pora pradėjo dalyvauti varžybose, SSRS čempionate iškart užėmė dešimtąją vietą, įvykdė sporto meistro normatyvus. Povilas visada buvo darboholikas, jis pavijo Margaritą ir jų meistriškumas susilygino.

Kai Povilui baigėsi tarnybos kariuomenėje laikas, jis planavo grįžti į Lietuvą. Bet tada iškart atsirado galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Todėl jis liko“.

Darbai prie federacijos vairo

„Šiuo metu mūsų dailiajme čiuožime – pakilimas. Sėkmingai čiuožia ledo šokėjai Alison Reed ir Saulius Ambrulevičius, yra visas būrys labai stiprių moterų ir merginų solisčių. Nepamenu, kada net trys sportininkės moterų grupėje būtų taip atkakliai kovojusios dėl kelialapio į Europos čempionatą.

Kita vertus, didelė problema išlieka bazės. Vilniečiai neturi normalių sąlygų treniruotis, dirba per masinio čiuožimo seansus. Labai sunku gauti ledą atskirai, tenka konkuruoti su ledo rituliu, greituoju čiuožimu, akmenslydžiu. Yra daug jaunų trenerių, buvusių čiuožėjų, bet jie neturi kur dirbti.

Ypač didelis naujokų antplūdis būna po olimpinių žaidynių, svarbių varžybų transliacijų, Margaritos ir Povilo šou. Stengiamės priimti kuo daugiau vaikų. Nes kuo daugiau jų lankys treniruotes, tuo lengviau bus pamatyti perliukus.  

Geriausi sportininkai ir treneris Dmitrijus Kozlovas priklauso Kauno „Baltų ainių“ mokyklai ir kasdien važinėja treniruotis į Kauną, o su tais, kurie negali dieną praleisti pamokų, treneris dirba vakarais Vilniuje.

Neseniai pati buvau Vilniaus savivaldybėje. Apie čiuožyklos statybą neina kalba, iškart sako, kad nėra kur. Bet prašome, kad nors kažkiek valandų ledo nuomos padengtų ir sudarytų sąlygas normaliai treniruotis. Juk reikia ir programas repetuoti. Klaipėdoje, Šiauliuose treniruotės vyksta irgi tik „Akropolyje“.

Sulaukėme gerų žinių iš Druskininkų – planuojama, kad šalia „Snow Arenos“ atsiras standartinių matmenų čiuožykla, bus naudojama ta pati kompresorinė.

Geriausios sąlygos – Kaune. Renovuota Ledo arena, greta pastatyta mažesnė čiuožykla, atsirado choreografijos, fizinio pasirengimo salės. Čia jau galima ruošti olimpiečius. Prie Girstučio baseino bus statoma nauja ledo arena, kur bus dvi čiuožyklos.

Dabar mano, kaip federacijos vadovės, svarbiausia užduotis – pasiekti, kad viena iš mūsų merginų patektų į Pekino olimpines žaidynes. Tai didžiausias ir, tikriausiai, paskutinis uždavinys. Tada jau galėsiu atsipūsti ir perduoti federacijos vairą. Kol kas viskas eina į tą pusę, jau sugebame iškovoti kelialapius į pasaulio ir Europos čempionatus, nors normatyvų kartelė pakelta labai aukštai.“