Kaip užauginti dukras, nesuvaržytas stereotipų? Robertas Rankelė, dviejų kulkinį šaudymą pasirinkusių dukrų – Gabrielės ir Gretos – tėtis, žino receptą. Dukroms jis kartu su žmona leido pažinti visas veiklas, kurios jas domino. Vyras sako, kad jų šeimoje niekada neskambėjo frazės, esą mergaitėms kažkas nedera. Priešingai – dukros visuomet buvo skatinamos ir remiamos eiti pasirinktu keliu.

„He For She“ – visą pasaulį apskriejusi Jungtinių Tautų iniciatyva, kviečianti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga. Lietuvoje šią kampaniją inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), į projektą pažvelgęs per sporto prizmę.

„He For She Lietuva“ istorijos pasakoja apie sporto srityje dirbančias moteris ir jas palaikančius vyrus, apie problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria, bei ieško būdų, kaip pasitelkiant mūsų šalies aktualijas ir sportininkų istorijas garsiai apie tai kalbėti.

Gabrielės, Gretos ir Roberto Rankelių istorija – penktasis antrojo „He For She Lietuva“ sezono pasakojimas.

Dar 2012-aisiais vyresnėlė Gabrielė tėčiui Robertui pristatė savo sumanymą – ji šaudys. Ir jis visai nenustebo.

„Ir tėtis, ir mama sutiko. Jeigu mes su sese parodydavome iniciatyvą, tėvai visada padėdavo mūsų idėjas įgyvendinti“, – pasakoja Gabrielė.

Būtent taip nutiko ir tąkart. Pirmiausia rankos taiklumą išbandė mugėse ir renginiuose, kuriuose būdavo tirų, o tada vieną vasarą kilo mintis rimčiau pašaudyti. Tėtis ėmėsi ieškoti, kur iš pradžių viena dukra, o paskui ir kita galėtų pasimokyti kulkinio šaudymo.

„Ne vieną kartą per šventę ar mugę girdėjau repliką, kad patinka šaudyti. Po truputį buvau pastatytas prieš faktą, kad iš tiesų nori šaudyti, o ne pažaisti. Gavau užduotį – išsiaiškinti, kur tą galima daryti. Sėdėjau, ieškojau. Dabar net nepasakysiu, kas nurodė, kad yra šaudykla, yra žmonių, kurie moko šaudyti. Taip ir pakliuvome“, – pačią pradžią prisimena Robertas.

Netrukus į treniruotes jam teko vežti jau ne tik vyresnėlę, bet ir jaunėlę. Aplinkybės taip sukrito, kad reikėjo mokykloje surinkti komandą ir vykti į varžybas. Tuomet ir Greta pakliuvo į komandą.

„Buvo tarpmokyklinės varžybos, kuriose dalyvauti reikėjo žmonių. Tose varžybose man visai neblogai pasisekė, nors prieš jas pašaudžiau gal tik kokį vieną sykį“, – pasakoja Greta.

Pamačiusi, kad sekasi, paraginta trenerės, be to, sekdama ir sesės pavyzdžiu, mergina nutarė, kad reikėtų toliau lankyti kulkinį šaudymą.

Tvirtas šeimos petys

Būta ir pergalių, ir dienų, kai fortūna nusisukdavo, bet abi seserys visuomet jautė stiprų tėvų palaikymą. O jų tėtis Robertas apskritai nemažai prisidėjo prie to, kad jos galėtų vykti į varžybas.

„Iš pradžių šiame sporte esi niekas, negauni jokio finansavimo, už viską moka tėvai. Mūsų tėvai finansuodavo visas varžybas, kurios nėra pigios. Kartais reikdavo ir toliau pavažiuoti, ir ilgai gyventi kažkur išvykus. Nepigu. Didžiausias tėčio indėlis – į logistiką, juk jam reikėjo visur mus nuvežti, pradedant elementaria kelione iš namų į šaudyklą ir atgal“, – apie tėčio indėlį prasitaria Gabrielė.

Pasak jos, būdavo tokių varžybų, į kurias nevykdavo joks transportas. Aplinkiniai žinojo, kokia didelė Roberto širdis ir kaip jis rūpinasi savo dukromis, todėl net Lietuvos šaudymo sporto sąjungos atstovai paprašydavo jo nuvežti ne tik dukteris, bet ir visą rinktinę. Ir R.Rankelė, žinoma, nedvejodamas sutikdavo.

„Pirmiausia jis rūpindavosi mumis. Sakydavo, kad jam nesvarbu, kas dar važiuos tame autobusiuke. Manau, čia didžiausias jo indėlis“, – sako Gabrielė.

Ji pamena, kaip tėtis aukodavo savo vasaros atostogas, pasiimdavo laisvų dienų tam, kad abi su seserimi galėtų nuvežti ten, kur reikia – jo negąsdindavo, jei tekdavo vairuoti keliolika ir keliasdešimt valandų pirmyn ir atgal.

Bet pats Robertas savo indėlio taip nesureikšmina. „Ne kartą teko kartu važinėti, padėti, palaikyti, bet nemanau, jog tai kažkoks ypatingas mano indėlis. Tai yra normalu. Tą patį daro ne vienas mano pažįstamas, kurių vaikai sportuoja. Esminis indėlis – rasti kur šaudyti, ginklai, inventorius“, – savęs pernelyg neliaupsina vyras.

Vis dėlto, kaip sako Greta, abiem su seserimi būdavo svarbu, kad jas atvežęs tėtis pabūdavo su jomis ir varžybose: galėdavo pasišnekučiuoti, merginos jausdavo jo palaikymą. O Gabrielė dar prideda, kad jautė ne tik tėčio, bet ir mamos palaikymą.

„Mūsų šeima – lyg komplektas, neįsivaizduoju, kad kažkas jame galėtų iširti. Būtų labai nenatūralu, nes visi šeimoje esame labai vieningi“, – pasakoja mergina.

Greta pritaria seseriai – jos įsitikinimu, kai visuomenėje tokie gajūs stereotipai, šeimos palaikymas ypač svarbus: „Stereotipinis požiūris egzistuoja kalbant apie daugelį sporto šakų, kad neva mergaitės kažko negali, o, tarkime, boksas ir panašus sportas atseit nemergaitiškas. Labai svarbu, kad tėvai palaikytų, skatintų tuo sportu domėtis ir patys nekurtų stereotipų.“

Augino nesprausdamas į lyčių rėmus

Robertas neslepia: ne kartą iš aplinkinių girdėjo nuostabą, kad jo mergaitės šaudo. Jam toks žmonių stebėjimasis atrodo keistas. „Tie, kurie nesusidūrę, vadovaujasi gana stipriais stereotipais, esą čia pusiau militaristinis sportas, kažkas baisaus, juo užsiimti negalima, juolab mergaitėms. Bet taip mano tie žmonės, kurie nežino, koks čia sportas, ir pistoleto neskiria nuo šautuvo. Kažkodėl tai jiems atrodo negerai“, – nesupranta pašnekovas.

Robertas niekada dukroms nediegė požiūrio, kad kažkas mergaitėms nedera.

„Nori vaikas sukalti inkilėlį – prašau. Lygiai taip pat tėtis valgyti paruošia, ne vien mamos reikalas prie puodų stovėti. Niekada šeimoje nekalbėjome, kad kažko geriau joms nedaryti tik dėl to, jog jos mergaitės“, – sako vyras.

Pasak Roberto, šeimoje stereotipai niekada neegzistavo, o savo vaikams suteikęs visišką laisvę jis nuolat skatino vieno – mokytis ir pažinti. „Esu daug tokių šnekų girdėjęs, kad merginai svarbiausia ištekėti. Pas mus šeimoje taip nesakoma. Žinios, knygos – jos gali būti įdomios, gali būti neįdomios, bet tam tikras privaloma perskaityti. Visaip kaip mokykloje. Dar turi būti teatras, kinas – žodžiu, pažinimas. Negalima trukdyti vaikams vystytis, jie patys pasako, ko nori. Viskas vyksta labai paprastai, turbūt svarbiausia vaikui netrukdyti, verčiau padėti, paremti“, – mano vyras.

Gabrielė papildo tėtį – ji niekada vaikystėje nė nesusimąstė apie lyčių nelygybę ar stereotipus, nes jautėsi auginama tiesiog kaip vaikas, nespaudžiamas į lyčių rėmus.

„Tėtis mus augino nepabrėždamas mūsų lyties, visada diegė plačią pasaulėžiūrą, tai reiškia, kad aš turiu mokėti ir pasidaryti valgyti, ir susisiūti drabužius, užsilopyti kojines, įsisukti varžtą. Ir jeigu kada nors šių dalykų man prireiks, neteks ieškoti, kad kažkas ateitų ir tą padarytų. Manau, šie dalykai prasideda nuo tokių mažų žingsnelių, kad nematai mergaitės žvelgdamas į savo vaiką“, – įsitikinusi Gabrielė.

Mergina svarsto, kad gal ji su seserimi irgi turėjo būdų, kaip parodyti tėvams įvairiapusio auklėjimo norą.

„Nežinau, ar vaikas gali tą parodyti. Aš visą laiką norėdavau kažką meistrauti su tėčiu, visada žiūrėdavau, jeigu jis kažką darydavo, eidavau su juo į automobilių parodas. Jis vesdavosi ir niekada nesakydavo, kad čia nemergaitiška ar man negalima“, – pasakoja Gabrielė.

Pastarąjį teiginį patvirtina ir Greta, sakydama, kad ji jaučiasi ir visuomet jautėsi galinti daryti tai, kas jai patinka.

Nebelieka pusiausvyros

Robertas sako, kad ne tik namie dukterys bandė viską, ką norėjo. Kadaise jos lankė įvairiausių būrelių: Rytų dvikovą, plaukimą, šaudymą, šokius.

„Jei į karatė vesime tik berniukus, mergaitės nemokės apsiginti, neišmoks laikysenos. Tai yra sportas, kuris moko taisyklingai stovėti, tiesiai vaikščioti, susikaupti, susikoncentruoti. Jei į šokius eis tik mergaitės, jos neturės su kuo šokti, o vyrai liks kaip basliai. Ir taip šokių partnerį rasti sunku. Jeigu mes uždarysime duris kitai pusei, nebeliks pusiausvyros“, – įsitikinęs vyras.

Bet stereotipai vis dar gajūs mūsų visuomenėje. „Aš kas savaitę bendraudama su naujais žmonėmis tą girdžiu. Kodėl? Todėl, kad esama siauro mąstymo. Nenoriu nieko įžeisti, bet manau, kad taip yra. Vieni neleidžia savo dukrų šaudyti, mokytis fizikos, kiti į kariuomenę, o dar kitiems tai visiškai normalu, nes į dukrą žiūri kaip į žmogų, kuris to nori“, – sako Gabrielė.

Magiškoji į taikinį nuskriejanti kulka

Gabrielė džiaugiasi, kad yra kulkinio šaudymo atstovė, nes jai ši veikla atrodo turinti magijos: „Man patinka šaudyti, manau, tai svarbiausia. Kiek reikia sujungti kūno dalių į visumą, kad visi organai ir protas veiktų taip, kaip reikia, ir galiausiai pataikytum į taikinį iš 25 metrų atstumo. Gal čia didžiausia magija, nes man iki šiol nesuprantama, kaip kulka pasiekia taikinį, jei viską gerai padarai, kaip toks mažutis dalykėlis gali nuskristi 25 metrus ir pataikyti į dešimtuką vien dėl to, kad kažką atlieki taisyklingai. Man čia didžiausia magija“, – stebisi Gabrielė.

Greta paantrina seseriai ir sako, kad smagiausia tikriausiai tada, kai pasiseka pataikyti. „Svarbiausia ne geras rezultatas, bet kad jaustumeisi taip, jog techniškai gerai atlikai šūvį, atidavei visą save, padarei, ką galėjai. Būna, kad pasieki gerą rezultatą, bet nesijauti gerai, nes padarei klaidų, kurių galėjai išvengti, ir nepavyko taip gerai, kaip galbūt galėjai“, – pripažįsta Greta.

Robertui žvelgiant į šaudančias dukras iš šono atrodo, kad šis sportas – tai valandos ar pusantros koncentracijos, susikaupimo, ramybės.

„Tu lieki pats vienas prieš taikinį ir turi 60 kartų idealiai pakartoti tą patį veiksmą. Turi būti vidinė ramybė, turi su savimi susitaikyti, susitarti ir pagrindinis konkurentas esi tik pats sau. O ta ramybė, man atrodo, padeda ir mokslų siekti, ir apskritai gyvenime, nes sugebi koncentruotis, susikaupti“, – sako merginų tėtis.

Vyro įsitikinimu, gyvenime iš šaudymo jo dukros gavo dar daugiau.

„Jos gavo savarankiškumą. Nuo mažų dienų keliauja, dirba, pamato kitų šalių. Ne visada pasiseka kažką daugiau aplankyti, bet būna tokių išvyka, kad ne vien šaudyklą ir viešbutį pamato. Pasaulėžiūra tampa platesnė. Mato žmones, susitinka, kalba. Išmoko planuoti, nes varžybų daug, su mokytojais turi eiti ir tartis, dėlioti savo darbus. Ir ne bet kaip, o taip, kad viskas būtų pagal grafiką, kad spėtų ir į pamokas, ir į treniruotes“, – svarsto Robertas.

Jis jaučia dukterų dėkingumą tarpusavio ryšyje. „Kai aš dabar žiūriu į savo dukras, aš dėkoju savo tėvams. Kai sulauki penkiasdešimties metų supranti, kad kažkas į tave įdėjo tą stereotipų nesukaustytą požiūrį, kurį tu gebėjai perduoti kitam“, – užbaigia Robertas.