Lietuvos irkluotojai, pastaruosius šešerius metus iš pasaulio ir Europos čempionatų į namus vežę medalių, šiemet grįžo tuščiomis. Ir iš Europos pirmenybių Liucernoje (Šveicarija), ir iš pasaulio čempionato Lince (Austrija). Irkluotojai medalius per pasaulio čempionatus pradėjo pelnyti nuo 2013-ųjų ir kasmet, išskyrus 2014-uosius, kai pabiro ketvirtosios vietos, iki pat šių metų džiugino svariomis pergalėmis.

Lince arti medalio buvo tik vienvietininkas Mindaugas Griškonis, kuris užėmė ketvirtą vietą. A finale, kuriame kovojama dėl medalių, daugiau Lietuvos valčių nematėme. Prastą nuotaiką praskaidrino trys įgulos – M.Griškonis, merginų Mildos Valčiukaitės ir Ievos Adomavičiūtės bei vaikinų Sauliaus Ritterio ir Dovydo Nemeravičiaus dvivietės, kurios iškovojo kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes.

Pasaulio čempionate medaliais džiaugėsi 22 šalių irkluotojai. Geriausiai pasirodė Naujosios Zelandijos sportininkai, iškovoję 6 medalius (4 aukso ir 2 sidabro). Toliau šalys išsirikiavo taip: antra liko Italija – 10 medalių (3, 4, 3), trečia Kinija – 4 (3, 1, 0), ketvirta Vokietija – 6 (3, 0, 3), penkta Olandija – 10 (2, 5, 3), šešta Australija – 8 (2, 3, 3), septintą vietą užėmė JAV – 6 (2, 1, 3), aštunta liko Airija – 4 (2, 1, 1), devinta Didžioji Britanija – 6 (2, 0, 4) ir dešimta Lenkija – 4 medaliai (1, 2, 1).

„Nuotaika vidutiniška. Buvome pripratę prie medalių, todėl liūdna, kad nutrūko mūsų pergalių kelias. Tačiau daug optimizmo kelia tai, kad jau turime tris olimpinius kelialapius. Kitąmet per tradicinę Liucernos regatą dėl jų dar kovos mūsų vyrų porinė keturvietė ir dvivietė be vairininko.

Artėjant olimpinėms žaidynėms per šį pasaulio čempionatą buvo ypač didelė konkurencija. Turime pripažinti: padarėme klaidų. Reikės peržiūrėti šiemetinio pasirengimo planus, treniruočių metodiką, nes ne kažin kaip pasirodėme ir per Europos čempionatą, kuriame vienintelė merginų porinės dvivietės įgula lenktyniavo A finale, ir per pasaulio pirmenybes.

Neturiu pretenzijų mūsų sportininkams, kurie atidavė visas jėgas, kovodami dėl olimpinių kelialapių. Tačiau yra apie ką pakalbėti su treneriais ir rinktinės konsultantu Giovanniu Postiglione“, – grįžęs iš Linco sakė šiame pasaulio čempionate komandos vadovo pareigas ėjęs Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Dainius Pavilionis.

-Kokį pažymį parašytumėte irkluotojams už šiemetinį pasirodymą pasaulio čempionate? – paklausėme D.Pavilionio.

-Visada gerbiu ir vertinu pačius sportininkus. Jie viską padarė šimtu procentų. Pagal dešimtbalę sistemą jiems parašyčiau dešimtuką, o treneriams ir visiems kitiems – aštuonetą. Buvo momentų, kurie nebuvo iki galo baigti.

-Dėl to, kad grįžote be medalių, nemažą atsakomybę turėtų prisiimti rinktinės konsultantas italas G.Postiglione, kuris diriguoja visam Lietuvos irkluotojų pasirengimui. Ar jis neketina atsistatydinti?

-Apie atsistatydinimą nėra jokios kalbos. Turime gauti jo raportą, kuriame jis įvertina sportininkų pasirodymą ir tą padaro po kiekvienų varžybų. Norint padaryti išvadas ir kalbėtis, reikia laiko. Pasaulio čempionate mūsų rinktinės konsultantas turėjo daugiau komandų, ne tik mūsų, rengėsi Tarptautinės irklavimo federacijos kongresui, nes jis rūpinasi besivystančių Europos šalių irkluotojais.

-Kai viltys nepateisinamos, dažnai nesėkmės suverčiamos pinigų stygiui, kuris esą sutrukdė pasirodyti geriau. Ar irkluotojai šiemet nebuvo nuskriausti?

-Dėl pinigų tikrai negalime skųstis. Iš Kūno kultūros ir sporto departamento gavome daugiau nei 600 tūkst., iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto – per 300 tūkst. eurų.

Rinktinės irkluotojams galėjome surengti treniruočių stovyklas: pirmoji jų gruodžio mėnesį vyko Graikijoje, antroji – sausį Italijos kalnuose. Vasarį irkluotojai treniravosi Graikijoje, kovą ir balandį – Italijoje ir vėl Graikijoje. Vėliau buvo irkluojama Trakuose. Gerai dirbo mūsų kineziterapeutas Liudoslavas Adomovičius, sporto gydytojas Mantvydas Šilkūnas, kurie buvo išvykę ir į pasaulio čempionatą.

-Ar nepadarėte klaidos, kad iki pasaulio čempionato mažai dalyvavote varžybose, nematėte, kaip sezonui yra pasirengę pagrindiniai varžovai?

-Irkluotojai dalyvavo tiek pat varžybų, kiek ir kasmet, bandė jėgas antrajame Pasaulio taurės etape Poznanėje. Dabar sunku pasakyti, ar tos padarytos klaidos buvo didelės, ant karštųjų kažką kaltinti būtų sudėtinga. Po sezono turime su treneriais, G.Postiglione ir kitais irklavimo specialistais viską aptarti ir išsiaiškinti trūkumus, nes tai mūsų visų bendras kompleksinis darbas. 

-Vyrų porinių keturviečių pasirodymą čempionate Aurimas Adomavičius įvertino vienu žodžiu – „katastrofa“. Praėjusių metų pasaulio čempionai šiemet užėmė vos vienuoliktą vietą ir viltis pelnyti olimpinius kelialapius atidėjo iki kitų metų. Ar keturvietę per Šveicarijoje vyksiančią paskutinę olimpinės atrankos regatą bandysite sustiprinti S.Ritteriu?

-Su keturvietės įgula, manau, buvo padaryta nemažų pasirengimo klaidų. Porinės keturvietės nepaliksime tokios, kokia dabar yra, kažką keisime. Ir be S.Ritterio yra dar trys keturi irkluotojai, kurie galėtų pretenduoti į šią valtį, yra ir jaunimo.

Kokia kitąmet bus porinės keturvietės įgula, dabar sunku pasakyti. Mūsų sistema yra tokia: sportininkai iš pradžių irkluoja vienvietes, po to pradeda formuotis didesnės valtys, bandomos dvivietės ir tik po to – keturvietė. Sportininkų dar lauks įvairūs testai.

Dabar nesiimu teigti, kad Joną pakeisime Petru ar Antanu. Turime trenerių, irklavimo specialistų, kurie viską atidžiai prižiūri. Yra daug sudedamųjų dalių, kaip sudaroma didelė irkluotojų komanda. Tai ne dėlionės ant popieriaus. Irkluotojai atrenkami pagal pajėgumą, nes vienas tinka į greitą valtį, o kitas nelabai.     

-Pernai iškovoto čempionių titulo neapgynė ir merginų porinė dvivietė, kuri liko tik devinta. Kas joms nutiko?

-Visi irkluotojai sezonui rengėsi pagal bendrą planą. Tai vėlgi pasirengimo klaidos, nes per pasaulio čempionatą mūsų irkluotojoms nepavyko pasiekti savo geriausios sportinės formos, kokią buvo pasiekusios pernai.

-Ar sportininkai po ne itin sėkmingo pasirodymo nekaltino federacijos?

-Visi mūsų irkluotojai gana taktiški ir tolerantiški, dėl nesėkmių nepuola kaltinti trenerių: rinktinei vadovaujančio Mykolo Masilionio, taip pat Valdo Vilkelio, Zigmanto Gudausko, Sigito Klerausko ir Karolio Sunklodo. Jiems visiems užteko darbo Lince, treneriai buvo viena komanda, padėjo vieni kitiems.

Sportininkai supranta, kad tai komandinis visų bendras darbas. Dėl to, kad nepasisekė, visą kaltę irkluotojai prisiėmė vienodai ir vienas kito nekaltino. 

-Jus, komandos vadovą pasaulio čempionate, turėjo nuvilti ir vaikinų pavienės dvivietės bei vienvietininkės Viktorijos Senkutės pasirodymas, nes užimtos vietos trečiuose dešimtukuose daug džiaugsmo neteikia.

-Prieš išvyką į pasaulio čempionatą pūlinga angina susirgo Mantas Juškevičius, irklavęs dvivietę be vairininko. Jam pakilo temperatūra, teko vartoti antibiotikų, sportininkas prarado sportinę formą. Su porininku Povilu Stankūnu šiemet per pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionatą JAV jie tapo vicečempionais. Ši dvivietė tikrai pajėgi, teikia daug gražių vilčių ir kovos dėl olimpinių kelialapių. 

Sirguliuojantį M.Juškevičių pasivaržyti E finale Lince pakeitė komandos atsarginis, 2018 m. pasaulio ir Europos čempionas porinių keturviečių varžybose Martynas Džiaugys. O V.Senkutė į pasaulio pirmenybes vyko kaip porinės dvivietės atsarginė. Kaip vienvietininkė ji dar nėra stipri, tačiau, užuot kovas stebėjusi nuo kranto, išnaudojo galimybę sėsti į vienvietę ir rungtyniauti. 

-Pastebėjome, kad Lietuvos irkluotojai tuoj po starto nesiverždavo į lyderių pozicijas. Tai jiems nebuvo būdinga ankstesniais metais. Kodėl jie pasirinko tokią taktiką, kuri nepasiteisino?

-Kas sportininkams buvo liepta daryti, jie tikrai tą padarė. Mano asmeninė nuomonė tokia: pasirengimo ir treniruočių planavimo procesuose buvo tam tikrų spragų, tai išryškėjo per varžybas. Irkluotojams trūko greičio, sprogstamosios jėgos, jie varžovams pralaimėdavo jau pačiame starte. Vėliau mūsiškiai priartėdavo prie lyderių, tačiau tai padarydavo po ypač didelių pastangų. Tuos trūkumus būtinai koreguosime, kuo skubiau darysime išvadas.

Daug pagyrimų nusipelno Mindaugas Griškonis, kuris pirmą kartą nugalėjo čeką Ondrejų Syneką, tačiau atsirado naujų konkurentų iš Vokietijos, Norvegijos ir Danijos. Niekas nestovi vietoje. Vyksta kartų kaita, iškyla naujų sportininkų, keičiasi pasirengimo metodikos.

Labai padidėjo įgulų greičiai, skirtumai tarp jų nedideli. Tarkime, moterų porinių dviviečių B finale, kuriame irklavo M.Valčiukaitė ir I.Adomavičiūtė, penkios valtys sutilpo į vieną sekundę. Gali būti stipriausias, tačiau tą dieną, jei nepavyks pasiekti geriausios sportinės formos, atsidurti toli, toli. Tai sudėtingi procesai, kuriuos reikia sudėlioti taip, kad būtent tą dieną, tą valandą ir tą minutę irkluotojas būtų geriausios sportinės formos.    

-Nors sakoma, kad klaidos moko, ar jas spėsite ištaisyti iki Tokijo olimpinių žaidynių?

-Nematau didelių klaidų, mūsų irkluotojus nuo medalių ir prizinių vietų nedaug skyrė. Reikia tik pakoreguoti pasirengimo planus. 

-Ką galite pasakyti apie kitų šalių irkluotojus? Kas labiausiai nustebino?

-Į priekį ypač pasistūmėjo airiai, pelnę du aukso ir po vieną sidabro bei bronzos medalį. Gerų lengvojo svorio sportininkų turi danai. Kol kas olimpinių kelialapių nėra iškovoję Rusijos irkluotojai. Tradiciškai stiprūs olandai, vokiečiai, naujazelandiečiai, amerikiečiai, italai, australai.

Publikcijos autorė Marytė Marcinkevičiūtė („Olimpinė panorama“)