Kauno baseinas „Dainava“. Būtent čia prieš daug metų užsimezgė tuometinio vandensvydžio trenerio Jono Čirūno ir mažos mergaitės, kurią atvedė čia mama prisijaukinti vandenį, Vilmos Juchnevičiūtės ryšys. Priėmęs ją į savo auklėtinių gretas, ne vienerius metus turėjo nepažabojama tvirtybe ir noru visuomet pirmauti pasižyminčią lygiavertę žaidėją berniukų komandoje, kurią vėliau išleido į kitą sporto šaką – penkiakovę. Šiandien Vilma pati yra šiuolaikinės penkiakovės vaikų trenerė, o dirbdama su vaikais vadovaujasi J.Čirūno įskiepytu požiūriu ir vertybėmis.

„He For She“ – visą pasaulį apskriejusi Jungtinių Tautų iniciatyva, kviečianti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga. Lietuvoje šią kampaniją inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), į projektą pažvelgęs per sporto prizmę.

„He For She Lietuva“ istorijos pasakoja apie sporto srityje dirbančias moteris ir jas palaikančius vyrus, apie problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria, bei ieško būdų, kaip pasitelkiant mūsų šalies aktualijas ir sportininkų istorijas garsiai apie tai kalbėti.

Donatos ir Mindaugo istorija – penktasis antrojo „He For She Lietuva“ sezono pasakojimas.

Į susitikimą su Vilma treneris atsineša savo buvusiai auklėtinei skirtą albumą.

„Čia visas jos gyvenimas sudėtas“, – įteikdamas jai atminimo dovaną sako J.Čirūnas.

Iš tiesų sklaidant albumą atgyja daugybė to laikotarpio, kai ją dar treniravo J.Čirūnas, prisiminimų. „Ant tanko kariuomenėje mes. Draugas generolas Sergejus Madalovas – tuomet pažįstamas, vėliau draugas – pakvietė į ekskursiją. Vaikams įdomu kariuomenė ir ginklai. Vaikai ant tanko čia. Jūra… Čia delfinariumas – vienintelei Vilmai leido paplaukioti su delfinais“, – sklaidydamas surinkto albumo puslapius komentuoja buvęs merginos treneris.

Atėjo mokytis plaukti, pakliuvo į vandensvydį

Į savo auklėtinių gretas jis Vilmą priėmė septynerių. Ją kartu su broliu į baseiną mokytis plaukti atvedė mama. Tada, kaip prisimena Vilmos mama, buvo šalta žiema, siautė pūga. Su atžalomis įėjusi į baseiną moteris pasiteiravo administratorės, ar galima užrašyti vaikus į plaukimą. Ši pasakė, kad grupėse visos vietos užimtos, bet dar perklausianti vieno trenerio. Netrukus atėjo J.Čirūnas ir pranešė gerą žinią – priimsiąs į savo grupę, tik ne plaukimo, o vandensvydžio. Joje buvo vien berniukai. Taip prasidėjo Vilmos pažintis su vandens sportu. Drąsi, aktyvi, naujovių trokštanti mergaitė greit entuziastingai kibo į naują veiklą.

„Mes atėjome į plaukimą, bet kadangi treneris buvo vandensvydžio specialistas, po truputėlį mus mokė plaukti, bet ir kamuolys atsirado vandenyje, treniruotės keitėsi, pradėjome mokytis žaisti vandensvydį. Buvau vienintelė mergaitė, todėl man tekdavo žaisti su berniukais. Treneris niekada nematė skirtumo, ar mergaitė, ar berniukas. Leisdavo man su jais žaisti. Vis dėlto berniukai į mane žiūrėjo kitaip, kaip į mergaitę“, – šiandien pripažįsta Vilma.

Tačiau tuomet nepalūžti ir toliau siekti rezultatų skatino treneris, kuris vis primindavo, kiek daug ji galinti, leisdavo rungtyniauti varžybose.

Daugiau nei vandensvydžio treneris

J.Čirūnas neapsistodavo vien treniruotėmis baseine – jo auklėtiniai turėjo prabangą nuolat su treneriu vykti ne tik į varžybas, stovyklas, bet ir į įvairias ekskursijas.

„Treneriu būti reikia pašaukimo. Reikia mylėti šį darbą. Atžagaria ranka negali dirbti. Turi būti visapusiškas: eidavome į kiną, teatrą, muziejų, pas Praną Majauską į sporto muziejų. Visur reikia su vaikais eiti ir netingėti“, – pataria treneris.

Jo manymu, vaikams svarbu plėsti akiratį, o suorganizuoti ką nors įdomaus padėdavo ir platus pažinčių ratas.

„Kariuomenėje pažinojau vadą – pasiskambinu, sutariu ir atsiranda karininkas, kuris mums papasakoja. Vaikai susidomi. Vilmos brolis dabar karininkas. Jei auklėtiniams įdedi, jie atgal atiduoda“, – įsitikinęs J.Čirūnas.

Netrūko nei varžybų, nei stovyklų. Vienoje jų, pamena treneris, akivaizdžiai išryškėjo Vilmos asmenybės bruožai. „Aš mažiukus vaikus pats paėmęs už rankos nusivesdavau prie jūros, o kiti bėgdavo krosą. Kartą bėga aštuonių žmonių grupelė. Atbėga Vilma, o tada pirmasis berniukas po dešimties minučių pasirodo. Ji visur stengėsi būti geresnė už kitus ir tapo geresnė“, – sako pašnekovas.

Reikėjo lūžio

Vis dėlto, kad ir turėdama lyderės bruožų, mokydamasi žaisti vandensvydį ji išgyveno ir labai sunkių momentų.

„Buvo sudėtinga su berniukais. Jie nepriima tavęs į komandą, nes esi mergaitė. Jie tiesiog darė viską, kad aš nebūčiau jų komandoje: bandė skandinti baseine, mušdavosi… Toks tas vandensvydžio sportas – priplauki prie žmogaus ir gali grumtis“, – atvirai pasakoja V.Juchnevičiūtė.

Tam, kad berniukai pakeistų požiūrį, reikėjo lūžio. Jis įvyko tuomet, kai Vilma puikiai pasirodė varžybose, o jų komanda tapo čempione.

„Tose varžybose primėčiau įvarčių ir jie patikėjo, kad galiu lygiai tokiomis pačiomis jėgomis kaip jie žaisti. Ir pati patikėjau. Iki to laiko kovojau su jais, kad pasilikčiau sporte“, – prisipažįsta Vilma.

Merginos teigimu, jai reikėjo būti ypač tvirtai, ryžtingai, užsispyrusiai, kad išliktų tarp berniukų. Jų užgauliojimus teko palikti nuošalyje. Žinoma, ramstis buvo ir tėvai, ir treneris – jie nuolat ragino tęsti sportinę veiklą.

„Reikėjo daug jėgų atiduoti, kad su jais galėčiau rungtyniauti. Brolis irgi buvo berniukų pusėje, o aš kaip atsiskyrėlė. Po to lūžio mes visi pradėjome labai gerai bendrauti. Brolis ėmė palaikyti. Kažkas tokio turėjo įvykti, kad pasikeistų jų logika, mąstymas, kad pamatytų, jog ir mergaitė gali kažką parodyti“, – pasakoja Vilma.

Vis dėlto netrukus po šio įvykio, būdama dvylikos, ji pasuko į kitą sporto šaką. Šiandien ji pati treniruoja jaunuosius šiuolaikinės penkiakovės, į kurią tuomet perėjo, atstovus.

Treniruoja vaikus

J.Čirūnas, žvelgdamas į savo buvusią auklėtinę, šiandien ja didžiuojasi: „Manau, kad ji viską pasiėmė iš manęs ir mane jau prašoko – kur kas daugiau visko daro ir nežinau, ką dar sugalvos. Jai dar viskas priekyje.“

Pasak Vilmos, ji užaugo su sportu, o aplink matomi pavyzdžiai juk įkvepia, formuoja žmogų kaip asmenybę. Ji prisipažįsta ir pati į savo auklėtinius žvelgianti kitaip – tą požiūrį pasiskolino iš trenerio J.Čirūno.

„Treniruotėmis viskas nesibaigia, mes irgi kiek galime važiuojame į varžybas, stovyklas, papildomas edukacijas“, – sako.

Ji visuomet prisimena trenerio pamokymus, kad reikia būti ne tik gerais sportininkais, bet ir žmonėmis: atsakingais, rūpestingais komandos draugams, paslaugiais.

„O dirbti trenere reikia turėti pašaukimą, mylėti vaikus, sutarti su jais, paguosti, pakalbinti, kai reikia. Juk kiekvienas vaikas skirtingas. Norėdamas su juo rasti kalbą, turi labai pasistengti. Gali su vienu naudoti vieną techniką, kuri kitam vaikui gali visiškai netikti. Kiekvienas vaikas treneriui yra labai gera patirtis, iš jų labai daug išmoksti“, – sako Vilma.

Būdama šiuolaikinės penkiakovės trenere, ji gali prisiliesti ir prie plaukimo.

„Plaukimas turi daug pranašumų. Manau, kiekvienas vaikas nuo pat mažens turėtų gauti bent plaukimo pagrindus. Žvelgiant į ateitį tai svarbu, juk mokėti plaukti reikia ne tik sportininkui, bet ir kasdieniame gyvenime – būnant prie ežero, prie jūros. Turi turėti plaukimo pagrindus, nebijoti vandens. Plaukdamas gali atpalaiduoti mintis, pagerinti širdies veiklą“, – plaukimo pranašumus vardija Vilma.

Laikui nepavaldus ryšys

Jai iki šiol nuostabu, kaip J.Čirūnas su visais auklėtiniais daugelį metų sugeba išlaikyti nuostabius santykius. Ji ir pati norėtų įminti šią ilgalaikio ryšio paslaptį.

„Treneris su daug savo sportininkų puoselėja gražius santykius. Kai iš mano grupės išeina koks vaikas, pasirenka kitą sporto šaką, labai sunku išlaikyti ryšį su juo. Aišku, čia turi būti didelis trenerio noras, ir sportininko tėvai turi būti įtraukti. Didelis darbas iš abiejų pusių ir didelis noras“, – mano ji.

J.Čirūnas patvirtina, kad beveik su visais buvusiais auklėtiniais šiandien jis išlaikęs vienokį ar kitokį ryšį.

„Visi, kurie buvo pas mane, pasiekė rezultatų. Žmonės tapo aukštais valdininkais, viršininkais. Visi jie dėkingi treneriui. Treneris tik ugdo, duoda pradžią, o paskui jie ateitį susikuria patys. Apie visus galiu papasakoti“, – sako J.Čirūnas, kuriam didžiausia dovana yra tai, kad iki šių dienų su dažnu buvusiu auklėtiniu ir auklėtine jis išlaikė ryšį.